Žvilgsnis

Procesas

Šviesa patenka į gyvūno akis, o akies dalis, vadinama lęšiuku, siunčia informaciją apie šviesą į galinę akies dalį, vadinamą tinklaine. Tinklainę sudaro šviesai jautrios ląstelės, kurios, šviesai patekus į ląstelę, siunčia signalą regos nervu. Regos nervas - tai nervinių skaidulų pluoštas iš visos tinklainės.

Kai šviesos informacija palieka tinklainę, ji keliauja į smegenis. Ji keliauja regos nervo čiasma, kol pasiekia smegenų gale esančią regos nervo žievę. Tada informacija apdorojama, kad būtų galima nustatyti objektų formas ir spalvas. Iš to ir iš atminties galima nustatyti, koks tai objektas. Pavyzdžiui, ji gali atskirti medį nuo namo. Kelias, kuriuo teka tokia informacija, vadinamas ventraliniu srautu.

Smegenys taip pat gali nustatyti, kur yra daiktai. Pavyzdžiui, jos gali nustatyti, kaip toli yra objektas (tai vadinama rankos ir akies koordinacija). To reikia gaudant kamuolį. Kelias, kuriuo teka tokia informacija, vadinamas nugariniu srautu.

Kas yra regėjimas?

Pagrindinė regimojo suvokimo problema yra ta, kad tai, ką žmonės mato, nėra paprastas vaizdo vertimas į tinklainę. Viena vertus, mes matome pasaulį dešine puse į viršų, nors vaizdas tinklainėje yra apverstas aukštyn kojomis (nes perėjo per lęšį). Todėl sunku paaiškinti, kas atsitinka, kad sukuriama tai, ką iš tikrųjų matome. Raktas, kuriam suvokti prireikė šimtmečių, yra tas, kad smegenys dirba su akių duomenimis, juos sujungia su prisiminimais ir spėjimais, ir visa tai vyksta žaibišku greičiu. Rezultatas - pasaulio patirtis, kuri kiekvienam žmogui atrodo kaip paprasta tikrovė. Tačiau, nors ir paremtas tikrove, iš tikrųjų tai yra smegenų sukurtas psichinis konstruktas.

Istorija

Daugelis senovės pasaulio veikėjų turėjo idėjų apie regėjimą. Platonas, Aristotelis, Euklidas, Ptolemėjas ir Galenas turėjo savo idėjų, tačiau dauguma jų buvo spekuliacijos. Jos nebuvo pagrįstos jokiais moksliniais metodais.

Alhazenas (965-1040) atliko regimojo suvokimo tyrimus ir eksperimentus. Jis išplėtė Ptolemėjaus darbą apie binokulinį regėjimą ir komentavo Galeno anatominius darbus.

Manoma, kad Leonardas da Vinčis (Leonardo da Vinci, 1452-1519) pirmasis pastebėjo ypatingas optines akies savybes. Jis rašė: "Žmogaus akies funkciją... tam tikru būdu aprašė daugybė autorių. Tačiau aš pastebėjau, kad ji yra visiškai kitokia". Pagrindinė jo eksperimentinė išvada buvo ta, kad ryškus ir aiškus regėjimas yra tik ties regėjimo linija - optine linija, kuri baigiasi ties fovea. Nors šių žodžių jis nevartojo pažodžiui, iš tikrųjų jis yra šiuolaikinio fovealinio ir periferinio matymo skirstymo tėvas.

Hermanas fon Helmholcas ištyrė žmogaus akį ir priėjo prie išvados, kad jos optinis vaizdas gana prastas. Jam atrodė, kad dėl nekokybiškos akies renkamos informacijos regėjimas yra neįmanomas. Todėl jis manė, kad regėjimas gali būti tik nesąmoningų išvadų rezultatas. Smegenys naudojo ne tik iš akių gaunamą informaciją, bet ir ankstesnės patirties informaciją. Patiriamas pasaulis kuriamas iš prielaidų ir išvadų, gautų iš neišsamių duomenų, naudojant ankstesnę pasaulio patirtį.

Gerai žinomų prielaidų, pagrįstų vizualine patirtimi, pavyzdžiai:

• šviesa sklinda iš viršaus
• į objektus paprastai nežiūrima iš apačios.
• veidai matomi (ir atpažįstami) vertikaliai.
• artimesni objektai gali užstoti tolimesnių objektų vaizdą, bet ne atvirkščiai.
• figūros (t. y. pirmojo plano objektai) paprastai turi išgaubtas ribas.

Tyrinėjant regos iliuzijas (atvejus, kai išvadų darymo procesas yra klaidingas) buvo gauta daug žinių apie tai, kokias prielaidas daro regos sistema.

Susiję puslapiai

• Neurologija
• Oftalmologija
• Spalvų aklumas
• Achromatopsija