Žmonės, turintys spalvinį aklumą, negali atskirti tam tikrų spalvų. Jie gali apskritai nematyti spalvų arba matyti jas kitaip nei dauguma žmonių — dažnai tam tikri atspalviai atrodo panašūs arba prislopinti.

Kas yra spalvinis aklumas?

Spalvinis aklumas apima kelis sutrikimus, kai akis arba smegenys negali teisingai atskirti spalvų bangų ilgių. Dažniausiai probleminės spalvos yra raudona ir žalia arba geltona ir mėlyna. Yra ir visiško spalvų nematymo atvejų (achromatopsija), kai žmogus mato tik skirtingus pilkus tonus.

Priežastys

Dauguma spalvinio aklumo atvejų yra paveldimi, dažniausiai kaip paprastas Mendelio paveldėjimas. Paveldimi sutrikimai dažnai susiję su netaisyklingais arba trūkstamais spalvų receptoriais (konais) tinklainėje.

Kartais tai būna akių, nervų ar smegenų pažeidimo rezultatas. Kai kurios ligos — pavyzdžiui, glaukoma, su amžiumi susijusi geltonosios dėmės degeneracija (AMD), diabetinė retinopatija — gali sukelti spalvų suvokimo sutrikimus. Jį taip pat gali sukelti sąlytis su tam tikromis cheminėmis medžiagomis, kai kurių vaistų vartojimas arba sunki akių trauma.

Tipai ir kaip jie veikia

  • Protanopija ir protanomalia – sutrikęs raudonos spalvos receptorių (konų) veikimas; raudonos spalvos tonai atrodo tamsesni arba jie painiojami su žalia.
  • Deuteranopija ir deuteranomalia – sutrikimas žaliųjų konų srityje; dažniausiai pasitaikantis raudonos–žalios spalvų painiojimas.
  • Tritanopija ir tritanomalia – reti sutrikimai, kai sunku atskirti mėlynus ir geltonus tonus.
  • Achromatopsija – labai retas visiškas spalvų nematymas; žmogus mato pasaulį tik pilkais atspalviais ir dažnai serga šviesos jautrumu ir prastesniu regėjimu.
  • Anomalinė trichromatija – receptorių veikla yra ne normali, bet nėra visiškai prarasta; spalvos atrodo kitaip, bet ne visai nesimato.

Kaip dažnai pasitaiko ir kam labiau būdinga

Daug daugiau vyrų yra akli spalvoms nei moterų. Nuo penkių iki aštuonių procentų vyrų, bet mažiau nei vienas procentas moterų yra spalvinio aklumo. Tokius skirtumus daugiausia lemia X chromosomos susijęs paveldėjimas — daugeliui moterų reikėtų turėti paveiktą abi X chromosomas, kad pasireikštų sutrikimas, o vyrams užtenka vienos paveiktos X chromosomos.

Ar galima išgydyti?

Dauguma spalvinio aklumo atvejų yra nuolatiniai. Kai kurios būklės gali sukelti laikiną spalvinį aklumą. Kai kurių rūšių migrenos metu kai kurie žmonės negali atskirti tam tikrų spalvų. Nuolatinis spalvinis aklumas nėra gydomas tradicine prasme — įgimtos formos negali būti „išgydytos“ vaistais ar operacija. Tačiau yra priemonių, kurios padeda prisitaikyti:

  • specialūs spalvų korekcijos akinių filtrai arba kontaktiniai lęšiai;
  • programėlės ir kompiuterinės priemonės, kurios perspalvina vaizdą arba pažymi spalvas tekstu ar piktogramomis;
  • adaptaciniai darbo sprendimai ir edukacija — mokyti atpažinti daiktus pagal formą, tekstūras ar padėtį, o ne tik pagal spalvą.

Diagnozė

Spalvinis aklumas dažnai nustatomas vaikystėje. Paprastai atliekami testai:

  • Ishihara testas (taškuotas korteles) — greitas metodas raudonos–žalios defektams aptikti;
  • anomaloskopas — tikslus instrumentinis testas, leidžiantis nustatyti konkrečią konų disfunkciją;
  • kompiuteriniai testai ir platesnės oftalmologinės apžiūros, siekiant atmesti kitas akių ligas;
  • esant įgytai formai, atliekami neurologiniai tyrimai ir kraujo analizės, kad būtų nustatyta priežastis.

Kasdienis gyvenimas ir teisės

Spalvinis aklumas paprastai laikomas negalia tam tikrose srityse: kai kuriose profesijose reikalaujama tiksliai atskirti spalvas (pvz., elektros laidų žymėjimas, kai kurios medicinos arba aviacijos pareigos). Tačiau daugeliui žmonių spalvinis aklumas netrukdo atlikti kasdienių darbų. Spalvinio aklumo žmonės turi pranašumą: kartais jie geriau įžvelgia kai kurias maskuotės rūšis, nes jų suvokimas nėra klaidinamas spalvingumo kontrastų.

Patarimai žmonėms su spalviniu aklumu

  • naudokite žymas ir užrašus ant daiktų (pvz., žymėti skalbinių spalvas);
  • rinkitės kontrastus vietoj spalvų ženklinimo — aiškios formos ir tekstūra padeda;
  • naudokite išmaniąsias programėles, kurios identifikuoja spalvas;
  • informuokite darbdavį arba mokytojus, kad būtų galima pritaikyti darbo ar mokymo aplinką;
  • reguliariai lankykitės pas akių gydytoją, ypač jei spalvų suvokimas pablogėjo netikėtai — tai gali būti įgautos ligos simptomas.

Jeigu turite abejonių dėl savo arba vaiko spalvų suvokimo, kreipkitės į akių gydytoją arba optometristą — jie gali atlikti tinkamus testus ir patarti dėl tolimesnių žingsnių.