Obuolys (Malus domestica): kilmė, veislės, auginimas ir panaudojimas
Obuolys (Malus domestica): sužinokite kilmę, populiariausias veisles, auginimo patarimus ir panaudojimą — nuo sodinimo iki receptų ir ligų kontrolės.
Paprastoji obelis (Malus domestica) yra rožių šeimos medis, auginantis valgomuosius vaisius — obuolius. Tai vienas labiausiai paplitusių vaismedžių pasaulyje, vertinamas už sultingus, aromatingus vaisius, kurie vartojami švieži, kepami, konservuojami, spaudžiami sultims arba perdirbami į sidro ir kitus produktus. Obelis auginama tiek komerciškai, tiek privačiuose soduose dėl santykinai paprasto auginimo ir ilgalaikio derlingumo.
Kilmė ir istorija
Medis kilęs iš Vidurinės Azijos, kur laukinės formos obels (pvz., Malus sieversii) yra laikomos naminės obels protėvėmis. Obuoliai Azijoje ir Europoje auginami jau tūkstančius metų; per amžius vyko veisimas ir kryžminimas, atsirado daug įvairių veislių. Į Šiaurės Ameriką obelis atvežė Europos kolonistai, o vėliau dar ir Johnny Appleseed tipo sodininkai skleidė obuolių sodinukus naujose apgyvendintose teritorijose. Daugelis kultūrų obuolius laiko simboliškais vaisiais, turinčiais religinę, mitologinę ar literatūrinę reikšmę.
Botaninės savybės
Obelis yra lapuočių medis, kurio aukštis priklauso nuo veislės ir poskiepio — nuo 2–3 m nykštukinių formų iki 8–12 m klasikinio dydžio. Lapai kiaušiniški, žali, rudenį įgauna geltoną arba raudoną atspalvį. Pavasarį obelis žydi gausiai, žiedai būna balti, rožiniai arba raudoni, priklausomai nuo veislės. Dauguma veislių reikalauja kryžminio žydėjimo (apdulkinimo bites ar kitų vabzdžių), todėl sodinant komercinius sodus dažnai įterpiami apdulkinantys veislių medžiai.
Auginimas ir priežiūra
Obuoliai paprastai dauginami skiepijant, nors laukiniai obuoliai lengvai auga iš sėklų. Skiepijimas leidžia išlaikyti veislės savybes ir pritaikyti medžio aukštį ar atsparumą ligoms, pasitelkiant skirtingus šaknis (poskiepius). Skiepijant į naudojamus poskiepius pasiekiamas geresnis derlingumas, mažesnis medžių aukštis ir anksčiau ateinantis derlius.
- Dirva: gerai drenuota, vidutiniškai derlinga. Obelė geriau auga neutraliame ar silpnai rūgščiame dirvožemyje.
- Saulė: pilnas saulės apšvietimas pagerina vaisių spalvą ir skonį.
- Sodinimas: sodinukus sodinkite pavasarį arba rudenį; atstumas priklauso nuo poskiepio (nykštukiniai sodinami tankiau nei stipraus augumo).
- Laistymas ir tręšimas: per sausras laistyti, ypač jaunus medelius; reguliariai tręšti pagal dirvožemio analizę.
- Genėjimas: formuojantis genėjimas pirmaisiais metais ir periodinis genėjimas kasmet palaikyti vainiką, šalinti ligotus ar per tankius ūglius.
Veislių įvairovė ir selekcija
Yra žinoma daugiau kaip 7500 obuolių veislių, pasižyminčių įvairiomis savybėmis — nuo saldžių, traškių stalo obuolių iki rūgštesnių kepimui tinkamų veislių ar specialiųjų sidro obuolių. Veislių skirstymas dažnai apima:
- Stalo (valgomieji) obuoliai — skirti tiesioginiam vartojimui.
- Kepimo (maisto gamybai) veislės — gerai išlaiko formą ir skonį kaitinant.
- Laikymui skirti tipai — vėlyvos veislės, kurios gerai laikosi šaldytose patalpose ar kontroliuojamos atmosferos saugyklose.
- Sidro obuoliai — naudojami alkoholio gamybai, dažnai turi specifinį aromatą ir taninus.
Pažangumas selekcijoje ir genomo tyrimai
Obuolių veislių gerinimas apima atsparumą ligoms, derlingumą, vaisiaus kokybę ir laikymą. 2010 m., atliekant ligų kontrolės ir selekcinio veisimo obuolių auginime tyrimus, buvo nustatyta vaisių genomo seka. Šie genominiai tyrimai padeda greičiau atrinkti palankias savybes ir kurti naujas veisles su geresniu atsparumu ligoms bei klimato sąlygoms.
Ligios ir kenkėjai
Medžius ir vaisius puola įvairūs patogenai ir kenkėjai: grybai (pvz., obuolių rūdis, scab / Venturia inaequalis), bakterijos (pvz., ugninė dėmėtligė — Erwinia amylovora), ir kenkėjai (pvz., obuolinė kandis — Cydia pomonella, amarai, erkutės). Kovai su ligomis ir kenkėjais taikomi integruotos apsaugos metodai: biologinė kontrolė, kultūrinės priemonės (pvz., genėjimas, šiukšlių surinkimas), tolerantiškos veislės bei selekcinės priemonės ir—jei būtina—cheminiai preparatai pagal vietos reglamentus.
Derlius, saugojimas ir perdirbimas
Derliaus laikas priklauso nuo veislės — ankstyvos veislės skinamos vasaros pabaigoje, vėlyvosios ripsta rudenį. Vaisius reikia skinti švelniai, kad nepažeistumėte odelės. Po nuėmimo obuolius galima laikyti:
- namų sąlygomis: vėsioje, vėdinamoje vietoje kelioms savaitėms;
- šaldytuvuose: iki kelių mėnesių;
- kontroliuojamos atmosferos saugyklose (CA): komercinis sprendimas, leidžiantis išlaikyti vaisius kelis mėnesius ar net metus, išsaugant skonį ir traškumą.
Obuoliai plačiai perdirbami: spaudžiami sultims, fermentuojami į sidrą, verdami į džemus, kepami, džiovinami ar gaminami acto.
Mitybinė vertė ir nauda sveikatai
Obuoliai yra maistingi ir palyginti mažai kaloringi; juose yra skaidulų (ypač pektino), vitamino C, antioksidantų (flavonoidų) ir mineralų. Reguliarus obuolių vartojimas siejamas su žemesne širdies ligų ir kai kurių lėtinių ligų rizika dėl antioksidantų ir skaidulų poveikio virškinimo sistemai ir cholesterolio kontrolei.
Produkcija ir pasaulinė reikšmė
2013 m. pasaulyje buvo pagaminta 90,8 mln. tonų obuolių. Kinija išaugino apie 49 proc. visos produkcijos, todėl yra didžiausia obuolių gamintoja pasaulyje. Kiti dideli gamintojai yra JAV, Turkija, Indija ir Rusija. Obuoliai yra svarbi žemės ūkio kultūra ekonominiu ir maisto saugumo požiūriu daugelyje šalių.
Patarimai sodininkui pradedančiajam
- Rinkitės veislę pagal vietos klimatą ir norimą naudojimą (valgymas, kepimas, laikymas).
- Naudokite tinkamą poskiepį — jei norite mažesnio medžio ir ankstyvo derliaus, ieškokite nykštukinių poskiepių.
- Sodindami nepamirškite užtikrinti gero dirvožemio drenažo ir pakankamos saulės.
- Stebėkite ligas ankstyvoje stadijoje ir taikykite integruotą apsaugą.
Obelis yra universalus ir ilgaamžis vaismedis, tinkantis tiek komerciniam auginimui, tiek mėgėjų sodams. Teisingai parinkus veislę, poskiepį ir priežiūros metodus, obelis suteiks skanių vaisių daugelį metų.
Granny Smith žali obuoliai
Botaninė informacija
Obuolė yra nedidelis, lapus metantis medis, užaugantis iki 3-12 metrų aukščio. Obelų vainikas platus, šakos storos. Lapai pakaitomis išsidėstę paprastais ovalais. Jie yra 5-12 cm ilgio ir 3-6 cm pločio. Viršūnė aštri, o apačia minkšta. Žiedai išsiskleidžia pavasarį tuo pačiu metu, kai pradeda brinkti lapai. Žiedai būna balti. Jie taip pat yra šiek tiek rausvos spalvos. Žiedai yra penkiažiedžiai, 2,5-3,5 cm skersmens. Vaisiai subręsta rudenį. Paprastai jis būna nuo 5 iki 9 cm skersmens. Vaisiaus viduryje yra penki karpeliai, išsidėstę žvaigždute. Kiekviename karpelyje yra nuo vienos iki trijų sėklų.
Laukiniai protėviai
Laukinis obelų protėvis yra Malus sieversii. Jos auga laukinės Centrinės Azijos kalnuose Kazachstano, Kirgizijos, Tadžikistano ir Sindziango (Kinija) šiaurėje, taip pat galbūt Malus sylvestris. Skirtingai nei naminių obelų, jų lapai rudenį tampa raudoni. Pastaruoju metu jie naudojami kuriant Malus domestica, kad galėtų augti šaltesniame klimate.
Laukinė Malus sieversii obelis Kazachstane
Istorija
Obuolė tikriausiai buvo ankstyviausias auginamas medis. Per tūkstančius metų jo vaisiai tapo vis geresni. Sakoma, kad Aleksandras Didysis 300 m. pr. m. e. Mažojoje Azijoje atrado nykštukines obelis. Tūkstančius metų Azijoje ir Europoje žieminiai obuoliai buvo naudojami kaip svarbus maisto produktas. Nuo tada, kai atvyko europiečiai, Argentina ir Jungtinės Amerikos Valstijos taip pat naudojo obuolius kaip maistą. Į Šiaurės Ameriką obuoliai buvo atvežti 1600 m. Teigiama, kad pirmasis obuolių sodas Šiaurės Amerikos žemyne atsirado 1625 m. netoli Bostono. XX a. pr. pradėjo vystytis brangiai kainuojanti vaisių pramonė, kurioje obuoliai buvo labai svarbi rūšis.
Kultūroje
Pagonybė
Skandinavų mitologijoje deivė Iðunn "Prozoje Edda" (kurią XIII a. parašė Snorri Sturlusonas) dievams duoda obuolių, kurie juos padaro amžinai jaunus. Anglų mokslininkas H. R. Ellis Davidsonas teigia, kad obuoliai buvo susiję su religinėmis praktikomis germanų pagonybėje. Jos teigimu, būtent iš ten išsivystė šiaurietiška pagonybė. Ji nurodo, kad Osebergo laivo laidojimo vietoje Norvegijoje aptikti kibirai su obuoliais. Ji taip pat pastebi, kad ankstyvuosiuose germanų tautų kapuose Anglijoje buvo aptikta vaisių ir riešutų (Skáldskaparmál knygoje Iðunn apibūdinama kaip virstanti riešutu). Jų rasta ir kitur Europos žemyne. Ji daro prielaidą, kad tai galėjo turėti simbolinę reikšmę. Pietvakarių Anglijoje riešutai iki šiol yra vaisingumo simbolis.
Carl Larsson "Brita as Iduna" (1901 m.)
Maisto gaminimas
Kartais obuoliai valgomi jau išvirti. Dažnai obuoliai valgomi nevirti. Iš obuolių taip pat galima gaminti gėrimus. Obuolių sultys ir obuolių sidras yra obuolių gėrimai.
Vaisiaus minkštimas yra tvirtas, o skonis - nuo rūgštaus iki saldaus. Kulinarijoje naudojami obuoliai yra rūgštūs, juos reikia virti su cukrumi, o kiti obuoliai yra saldūs, jų virti nereikia. Šerdyje yra keletas sėklų, kurias galima pašalinti įrankiu, kuriuo pašalinama šerdis, arba atsargiai peiliu.
Mokslinis obelų genties pavadinimas lotynų kalba yra Malus. Dauguma žmonių auginamų obuolių yra Malus domestica rūšies.
Dauguma obuolių tinka valgyti žalius (nevirti), be to, jie naudojami daugelyje kepinių, pavyzdžiui, obuolių pyraguose. Obuoliai verdami, kol suminkštėja, ir iš jų gaminamas obuolių padažas.
Iš obuolių taip pat gaminamos obuolių sultys ir sidras. Paprastai sidro sudėtyje yra šiek tiek alkoholio, maždaug tiek pat, kiek ir alaus. Prancūzijos Bretanės ir Anglijos Kornvalio regionai garsėja obuolių sidru.
Obuolių veislės
Jei norima užauginti tam tikros rūšies obuolį, to neįmanoma padaryti pasodinus norimos rūšies sėklą. Sėkla turės obuolio, iš kurio sėklos buvo išaugintos, DNR, tačiau ji taip pat turės DNR iš obuolio žiedo, kuris apdulkino sėklas, o tai gali būti ir kitos rūšies obuolys. Tai reiškia, kad medis, kuris išaugtų pasodinus, būtų dviejų tipų mišinys. Norint užauginti tam tikros rūšies obuolį, nuo medžio, kuriame auga norimos rūšies obuolys, nupjaunama nedidelė šakelė, vadinamoji atžala, ir pridedama prie specialiai išauginto kelmo, vadinamo šakniastiebiu. Augantis medis augins tik reikiamos rūšies obuolius.
Yra žinoma daugiau kaip 7500 obuolių veislių. Skirtingos veislės skirtos vidutinio ir subtropinio klimato zonoms. Viena didelė kolekcija, kurioje sukaupta daugiau kaip 2 100 obuolių veislių, saugoma Nacionalinėje vaisių kolekcijoje Anglijoje. Dauguma šių veislių auginamos šviežiam maistui (desertiniai obuoliai). Tačiau kai kurie jų auginami tik maistui gaminti arba sidrui gaminti. Sidro obuoliai paprastai būna per rūgštūs, kad juos būtų galima valgyti iš karto. Tačiau jie suteikia sidrui sodrų skonį, kurio desertiniai obuoliai negali suteikti.
Dauguma populiariausių obuolių veislių yra minkšti, bet traškūs. Taip pat reikia spalvingos odelės, lengvo transportavimo, atsparumo ligoms, 'Red Delicious' obuolių formos ir populiaraus skonio. Šiuolaikiniai obuoliai paprastai yra saldesni už senesnes veisles. Taip yra todėl, kad populiarūs obuolių skoniai tapo kitokie. Dauguma šiaurės amerikiečių ir europiečių mėgsta saldžius obuolius. Itin saldūs obuoliai, beveik neturintys rūgštaus skonio, populiarūs Azijoje ir Indijoje.
Jungtinėje Karalystėje
Jungtinėje Karalystėje yra apie 3000 skirtingų obuolių rūšių. Labiausiai paplitusi Anglijoje auginamų obuolių rūšis yra "Bramley seedling", kurie yra populiarūs valgomieji obuoliai.
Obuolių sodai nėra tokie paplitę kaip XX a. pradžioje, kai obuoliai buvo retai atvežami iš kitų šalių. Tokios organizacijos kaip "Common Ground" moko žmones apie retų ir vietinių veislių vaisių svarbą. Daugelyje šalių spalio 21 d. švenčiama Obuolių diena.
Šiaurės Amerikoje
Daugelis obuolių auginami vidutinio klimato zonose Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje. Daugelyje vietovių, kuriose obuolių auginimas yra svarbus, žmonės rengia didžiules šventes:
- Anapolio slėnio obuolių žydėjimo festivalis - penkias dienas kiekvieną pavasarį (gegužės-birželio mėn.) Naujojoje Škotijoje
- Šenandoa obuolių žydėjimo festivalis - kiekvieną pavasarį Vinčesteryje, Virdžinijos valstijoje, rengiamas šešias dienas.
- Vašingtono valstijos obuolių žydėjimo festivalis - vyksta dvi savaites kiekvieną pavasarį (balandį-gegužę) Wenatchee, Vašingtono valstijoje.
Obuolių veislės
Yra daug įvairių obuolių veislių, įskaitant:
- Fuji (obuolys)
- Gala
- Golden Delicious (kartais vadinamas Green Delicious)
- Granny Smith
- Jonagold
- McIntosh
- Rožinė ponia
- Raudonieji skanėstai
- Winesap
- Cox's Orange Pippin
Auksinis skanus obuolys.
Šeima
Obuoliai priklauso Maloideae grupei. Tai rožinių (Rosaceae) šeimos pošeimis. Jie priklauso tam pačiam pošeimiui kaip ir kriaušės. Jos šeima yra į rožes panašių augalų šeima, o rožės priklauso šiai šeimai.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra obuolys?
A: Obuolys - tai valgomas daugelio medžių vaisius, žinomas dėl savo sultingų, žalių arba raudonų vaisių.
K: Iš kur kilęs obuolys?
A: Obuolys kilęs iš pietų Kazachstano, Kirgizijos, Uzbekistano ir šiaurės vakarinės Kinijos dalies.
K.: Kiek laiko auginami obuoliai?
A: Obuoliai Azijoje ir Europoje auginami jau tūkstančius metų. Į Šiaurės Ameriką juos atvežė Europos kolonistai.
K: Kaip paprastai auginami obuoliai?
A.: Obuoliai paprastai auginami skiepijant, nors laukiniai obuoliai lengvai užauga iš sėklų. Jei obelys auginamos iš sėklų, jos būna didelės, bet mažos, jei skiepijamos į šaknis (poskiepius).
K: Kaip obuoliai gali būti naudojami?
A: Yra žinoma daugiau kaip 10000 obuolių variantų, pasižyminčių įvairiomis pageidaujamomis savybėmis. Skirtingi variantai auginami įvairiems skoniams ir paskirčiai, pavyzdžiui, maistui gaminti, valgyti žalius ir sidrui gaminti.
K: Kokios rūšies mediena gaunama iš obelų?
A: Obuolių mediena yra šio medžio medienos rūšis.
K: Kiek pasaulyje 2013 m. buvo pagaminta obuolių?
A: 2013 m. pasaulyje buvo pagaminta 90,8 mln. tonų obuolių, iš jų 49 % - Kinijoje.
Ieškoti