Plokščiažuvės (Pleuronectiformes): rūšys, ypatybės ir elgsena

Sužinokite apie plokščiažuves (Pleuronectiformes): rūšis, unikalias ypatybes, slaptą maskuotę ir elgseną ant jūros dugno — išsamus vadovas mokslui ir žvejybai.

Plekšnės yra žuvų rūšis. Yra kelios skirtingos plekšnių rūšys. Kai kurios iš jų, pavyzdžiui, plekšnės, jūrų liežuviai, otai, plekšnės, plekšnės ir paltusai, žvejojamos komerciniais tikslais.

Visos plekšnės yra gana plokščios ir turi spindulius. Jie plaukia šonu. Kai kurie gali slėptis vandenyno dugne ir laukti grobio. Jie turi gebėjimą dinamiškai maskuotis, kurį valdo nervai ir kuris gali keistis "realiuoju laiku".

Pleuronectiformes ordinas priklauso Teleostei infraklasei. Tačiau geriausia į jį žiūrėti kaip į žuvų, prisitaikiusių prie tos pačios buveinės, grupę. Jos turi bendrų bruožų, kurie atitinka jų gyvenimo būdą. Jos abi akis turi vienoje galvos pusėje - viršutinėje. Tai pagrindinis jų prisitaikymas gyventi ant jūros dugno (bentoso). Kiti skiriamieji bruožai - išsikišusios akys: jie gali šiek tiek iškelti akis į viršų, kad matytų aplinkui.

Išvaizda ir morfologija

Plekšnės pasižymi stipria dorsoventraline (išilgine) plokštuma: kūnas suplokštė iš viršaus į apačią. Tai leidžia joms glaustis prie dugno ir slėptis smėlyje ar dumble. Dėl šio plano jos atrodo asymetriškos — abi akys yra vienoje galvos pusėje. Tai atsiranda per jaunų žuvų vystymąsi: lerva pradžioje yra simetriška, tačiau vienos akies paviršius perstumia ir „persikelia“ ant kitos pusės.

• Akys: gali būti iškeltos ir suteikia platų regėjimo lauką virš dugno.
• Odą dengia spalviniai pigmentai: chromatoforai leidžia greitai keisti spalvą ir raštus, todėl plėšrūnams ir grobiui jie tampa mažiau matomi.
• Žvynai ir pelekai: plekšnės turi įvairaus dydžio žvynus ir išilginius spinduliuotus pelekus, pritaikytus lėtai plaukioti arti dugno.
• Dydis: nuo mažų (keli centimetrai) iki labai didelių — pavyzdžiui, atlantinis paltusas gali užaugti daugiau nei 2 m ilgumo.

Gyvenimo būdas ir elgsena

Plekšnės daugiausia yra bentinės (gyvena ant dugno) žuvys. Dauguma rūšių yra sėsliau gyvenančios, judrios naktimis arba kai ieško maisto. Jų elgsena apima:

• Maskavimasis ir prisiglaudimas prie dugno: daugelis plekšnių prisidengia smėliu ar dumblu, palikdami tik akis ant viršaus, kad stebėtų aplinką.
• Ambush (poveikis iš už slėptuvės): laukia praeinančio grobio ir staiga smogia, užfiksuodamos mažas žuveles, krevetes ar moliuskus.
• Spalvų kaita: dinamiškas maskavimosi mechanizmas kontroliuojamas nervų sistemos ir hormonų, todėl plokščios žuvys gali greitai adaptuoti raštus pagal dugno foną.

Mityba

Pagrindinis plekšnių maistas — dugno gyvūnai: mažos žuvys, krevetės, krabai, moliuskai, vėžiagyviai ir kirmėlės. Dalis didesnių plekšnių grobį paglemžia visa burna, kitas smulkesnis maistas imamas pelekų ar šnervių pagalba. Jie taip pat gali sekti kvapą ir vibracijas per lateralinę liniją, kad surastų slaptą grobį.

Dauginimasis ir vystymasis

Daugelis plekšnių veisiasi išorinėmis užuomazgomis: moterys išleidžia ikrą, o vyrai ją apvaisina. Kai kurios rūšys neršia sezoninėse vietose ar vyksta migruoti į žemesnes ar šiltesnes vandens zonas. Ikrai dažniausiai plūduriuoja (pelaginiai), o išsiritę lervos yra simetriškos, aktyviai plaukiantys planktono dalis. Metamorfozės metu viena akis pasislenka ant kitos pusės — tai esminis specializacijos žingsnis, leidžiantis pritūpti prie dugno. Kai kurios šeimos yra „dešiniakės“ (akis persikelia į dešinę), kitos — „kairiakės“.

Taksonomija ir pagrindinės šeimos

Ordinui Pleuronectiformes priklauso kelios šeimos, pavyzdžiui:

• Pleuronectidae – tipinės „dešiniakės“ plekšnės (flounders)
• Bothidae – „kairiakės“ plekšnės (lefteye flounders)
• Soleidae – jūrų liežuviai (soles)
• Scophthalmidae – turbots ir brillionai
• Hippoglossidae – paltusai (halibuts)

Ši įvairovė atspindi prisitaikymą prie skirtingų dugno tipų, gylio diapazonų ir maitinimosi strategijų. Pleuronectiformes ordinas priklauso Teleostei infraklasei, tačiau dažnai į šias žuvis žiūrima kaip į funkcines grupes pagal gyvenamąją aplinką ir elgseną.

Buveinė ir paplitimas

Plekšnės gyvena nuo negilių pakrančių ir estuarijų iki gilaus vandenyno dugno. Dauguma rūšių randamos pakrantėse su smėlio ar dumble, tačiau kai kurios gyvena ant uolėto dugno arba giliavandenėse zonose. Geografiškai jos paplitusios visame pasaulyje — nuo šaltų Arkties vandenų iki tropikų.

Reikšmė žmonėms: žvejyba, akvakultūra ir kulinarija

Plekšnės turi didelę ekonominę reikšmę: daugelis rūšių yra vertinamos dėl skanios mėsos. Komercinė žvejyba apima tralą, gaudymą spąstais ir dugnines tinklines gaudyklės. Kai kurios rūšys auginamos akvakultūroje (pvz., turbotas, paltusas), siekiant sumažinti spaudimą laukinėms populiacijoms.

Kulinarijoje plekšnės vertinamos už švelnią mėsą ir universalumą: kepimas, troškinimas, kepimas ant grotelių ar garinimas. Tačiau dėl taršos kai kuriose vietovėse rekomenduojama stebėti maisto saugos patarimus dėl sunkiųjų metalų ar kitų teršalų kaupimosi.

Apsauga ir grėsmės

Pagrindinės grėsmės plekšnėms:

• Pergaudymas ir nepastovios žvejybos praktikos, lemiantys populiacijų mažėjimą.
• Dugno tralavimas, kuris naikiną buveines ir sumažina prieglobstį bei maisto šaltinius.
• Tarša (cheminė, plastikų) ir habitatų degradacija estuarijose bei pakrančių zonoje.
• Klimačio kaita — vandenų šiltėjimas ir kitos ekologinės permainos keičia rūšių pasiskirstymą bei nerštavietes.

Apsaugos priemonės apima kvotų nustatymą, žvejybos apribojimus, jūrų apsaugos zonas, selektyvesnių įrankių naudą ir akvakultūros plėtrą su tvariais metodais.

Trumpa santrauka

Plekšnės — tai labai sėkminga bentinė žuvų grupė, kuri savo plokščiu kūnu, akis susitelkusiomis vienoje pusėje ir puikiais maskuotės gebėjimais puikiai prisitaikė prie gyvenimo ant dugno. Jos svarbios tiek ekologiškai, tiek ekonomiškai, tačiau reikalauja atsakingos vadybos ir apsaugos, kad jų populiacijos išliktų sveikos ateityje.

Evoliucija

Plėšriųjų žuvų gyvenimo būdas arba įprotis išsivystė kelis kartus nepriklausomai, todėl ši grupė yra polifilotiška. Jų jaunikliai yra visiškai simetriški, tačiau metamorfozės metu galva yra pertvarkyta. Viena akis perkeliama į kitą pusę, netoli kitos akies. Kai kurių rūšių abi akys yra kairėje pusėje (paprastieji otai), kai kurių - dešinėje (paltusai, jūrų liežuviai); visų iki šiol gyvenančių ir daugumos iškastinių plekšnių akių pusė yra "akyta", o kita - "akla".

Darvinas numatė, kad evoliucijos eigoje akys palaipsniui keisis, atspindėdamos gyvų formų metamorfozę. Neseniai atliktas dviejų iškastinių rūšių iš eoceno tyrimas rodo, kad "plekšnių kūno planas formavosi palaipsniui ir palaipsniui". Tarpinės stadijos išliko gana ilgai - daugiau nei du geologinius etapus. Jų rasta radimvietėse kartu su plokščiažuvėmis, turinčiomis pilną kaukolės asimetriją. Tai rodo, kad tarpinės stadijos nebuvo itin nepalankioje padėtyje. Galiausiai išliko išbaigtesnės formos. Plekšnių evoliucija visiškai atitinka evoliucijos sintezę.

Amphistium yra 50 milijonų metų senumo fosilinė žuvis, kuri buvo identifikuota kaip ankstyvoji plokščiažuvių giminaitė ir pereinamojo laikotarpio fosilija. Amphistium perėjimas nuo stuburiniams būdingos simetriškos galvos yra nebaigtas, viena akis yra netoli viršutinės galvos dalies vidurio. Paleontologai padarė išvadą, kad "pokytis įvyko palaipsniui, būdu, atitinkančiu evoliuciją natūralios atrankos būdu.

Amphistium fosilija su viena akimi galvos centre viršuje

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra plekšnės?

K: Ar visos plekšnės yra vienodos?

K: Kodėl plekšnės turi abi akis vienoje galvos pusėje?

K: Kaip plaukia plekšnės?

K: Kas yra dinaminė plokščiažuvių maskuotė?

K: Kuo išsiskiria Pleuronectiformes būrys?

K: Ar plekšnės gali matyti aplink save?

Paieška pagal raidę