Veneros musėgaudė (Dionaea muscipula) – mėsėdis augalas ir spąstai
Veneros musėgaudė (Dionaea muscipula) – intriguojantis mėsėdis augalas: sužinokite, kaip veikia greiti spąstai, vabzdžių gaudymas ir azoto įsisavinimas.
Veneros musėgaudė Dionaea muscipula yra mėsėdis augalas (augalas, kuris minta mažais gyvūnais, pvz., vabzdžiais). Mėsėdžiai augalai dažnai išsivysto ten, kur dirvožemis yra skurdus maistingųjų medžiagų, ypač azoto.
Auga dirvožemyje, kuriame yra mažai azoto. Azoto jie gauna iš vabzdžių, kuriuos gaudo. Šis azotas naudojamas intraveniniam maistui, pavyzdžiui, baltymams ir riebalams, gaminti.
Veneros musių spąstai yra vienas iš labai nedidelės grupės augalų, kurie gali labai greitai užsidaryti. Kai vabzdys ar voras, ropojantis palei lapus, paliečia plaukelį, spąstai užsidaro tik tuo atveju, jei per dvidešimt sekundžių nuo pirmojo prisilietimo paliečiamas kitas plaukelis. Dviejų prisilietimų suveikimas reiškia, kad mažai energijos eikvojama daiktams, kurie nėra maistas.
Kaip veikia spąstai
Spąstai yra modifikuotos lapų dalys: dvi simetriškos „lapelio“ dalys, su dantytais kraštais, sujungtos ploniame sąvėrime. Spąstų vidiniame paviršiuje yra jautrūs plaukeliai (mechanoreceptoriai). Mechaninis dirginimas sukelia elektrinį impulsą augalo audiniuose (panašų į veikimo potencialą), o per keliasdešimt ar kelis šimtus milisekundžių spąstai gali užsiverti. Greitas užsidarymas padeda užkirsti kelią grobuonių pabėgimui.
Virškinimas ir maisto panaudojimas
Užsivėrę spąstai hermetiškai uždaro grobį, tada augalas išskiria virškinimo fermentus, kurie skaido baltymus ir kitus maisto komponentus. Virškinimo procesas gali trukti nuo kelių dienų iki kelių savaičių, priklausomai nuo aukos dydžio ir oro temperatūros. Išskirtos maistinės medžiagos absorbuojamos per spąstų vidinį paviršių ir naudojamos augalo augimui bei ląstelių struktūroms atstatyti.
Buveinė ir paplitimas
Veneros musėgaudė natūraliai aptinkama pietryčių JAV – ypač Šiaurės ir Pietų Karolinos pakrančių lygumose, pelkėse ir rūgščiuose durpinguose dirvožemiuose. Dėl buveinių nykimo, drenažo ir neteisėtos rinkos užgaidos kai kurios vietinės populiacijos sumažėjusios; daug parduodamų augalų auginami selekciniuose veislynuose.
Priežiūra kaip kambarinis arba kolekcijos augalas
- Dirvožemis: naudokite rūgštų, mažai maistingųjų medžiagų substratą, pvz., durpes (peat) su smėliu arba perlitu; nerekomenduojama naudoti įprasto vazoninės žemės mišinio.
- Laistyti: naudokite distiliuotą, lietaus arba demineralizuotą vandenį; kietas vanduo su mineralais gali pakenkti.
- Šviesa: reikalinga daug ryškios šviesos arba tiesioginių saulės spindulių kelias valandas per dieną.
- Maitinimas: nereikia tręšti tradiciniais trąšomis; jei auginamas patalpoje, galima retkarčiais paduoti gyvą ar šiek tiek susmulkintą vabzdį į atsidariusią spąstą.
- Neprovokuokite spąstų veltui – kiekvienas uždarymas mažina spąsto gyvavimo laiką ir energijos atsargas.
Veisimas ir žiemos ramybė
Dauginama sėklomis, vegetatyviai dalijant rizomą arba kotuodami rozetes. Sėklos dažnai reikalauja stratifikacijos (šalto periodo), kad sudygtų. Veneros musėgaudė patiria žiemos ramybės periodą (daugelis populiacijų žiemoja 3–5 mėnesius), per kurį augimas sulėtėja; patalpose verta užtikrinti vėsesnę temperatūrą ir mažesnį laistymą, kad išlaikytumėte natūralų ritmą.
Įdomybės ir atsargumo priemonės
- Spąstai yra gyvybiškai svarbūs augalui, bet jie netrunka amžinai – po kelių sėkmingų sugavimo ciklų spąstas gali suirti ir būti pakeistas nauju.
- Dažnai naudojama pramoginiuose bandymuose, bet nerekomenduojama nuolat dirginti spąstų – tai silpnina augalą.
- Dauguma parduodamų Veneros musėgaudžių yra veisiamos, o ne surinktos iš laukinės gamtos; vis dėlto svarbu pirkti iš atsakingų šaltinių, kad būtų apsaugotos natūralios populiacijos.
Veneros musėgaudė yra puikus pavyzdys, kaip augalai gali prisitaikyti prie skurdžių aplinkų ir vystytis į efektyvius plėšrūnus—jos spąstai, jautrūs mechaniniam dirginimui ir energiją taupantis uždarymo mechanizmas, yra viena iš įdomiausių augalijos adaptacijų gamtoje.


Veneros muselė: rodo reakciją į antrąjį prisilietimą.
Išvaizda
Veneros musių spąstai yra nedidelis augalas mažais lapais. Jo moliusko formos lapai panašūs į gėles, todėl traukia vabzdžius. Atsivėrę jie yra raudoni ir saldžiai kvepia. Kiekviename jų krašte yra standūs plaukeliai. Lapų viduje yra labai jautrūs, smulkūs plaukeliai, kuriuos palietus lapai užsitraukia. Kad lapai užsidarytų, reikia paliesti du plaukelius. Dėl to didesnė tikimybė, kad palietęs plaukelį daiktas yra gyvas. tada jis išskiria sultis, kad suvirškintų vabzdį
Mityba
Veneros musinukės minta vabzdžiais, pavyzdžiui, skruzdėlėmis, vabalais, vikšrais, kirmėlėmis, musėmis, žiogais ir kandimis. Pirmiausia vabzdį įkalina savo lapuose, o tada išleidžia skystį, kuris padeda suvirškinti įstrigusį gyvūną. Augalas suvalgo vabzdį ir iš jo kūno paima azotą.
Veneros muselytė cukrų gamina fotosintezės būdu. Vabzdžiai suteikia jai maistinių medžiagų, kurių ji negali gauti iš užmirkusio dirvožemio. Iš maistingųjų medžiagų ji gali sukurti fermentus ir kitas molekules, kurioms reikalingi mikroelementai, taip pat cukrus ir aminorūgštys.
Kambariniai augalai
Pirmą kartą Šiaurės Amerikoje Veneros musių spąstai buvo aptikti Šiaurės ir Pietų Karolinos pakrantėje, kur auga laukiniai netoli Cape Fear upės. Tačiau žmonės bet kur gali auginti venerines musių gaudykles vazonuose. Veneros musinukams vazonuose reikia vandens ir dirvožemio be kalcio ar azoto. Ji pavadinta romėnų meilės deivės Veneros vardu.
Ieškoti