Vibrio bakterijos: apibrėžimas, savybės ir maisto pernešamos infekcijos
Vibrio bakterijos: sužinokite apie jų savybes, riziką vartojant nepakankamai termiškai apdorotas jūros gėrybes ir kaip išvengti maisto pernešamų infekcijų.
Vibrio - tai gramneigiamų bakterijų gentis, turinti lenktos lazdelės formą, kurios kelios rūšys gali sukelti per maistą plintančią infekciją, dažniausiai susijusią su nepakankamai termiškai apdorotų jūros gėrybių vartojimu. Paprastai Vibrio aptinkamos sūriame vandenyje, jos yra fakultatyviniai anaerobai, kurių oksidazės testas teigiamas ir kurie nesudaro sporų. Visi genties atstovai yra judrūs ir turi poliarines blakstienas su apvalkalais. Naujausios filogenezės buvo sudarytos remiantis genų rinkiniu (daugialokšnių sekų analizė).
Vibrio pavadinimas kilęs iš Filippo Pacini, kuris 1854 m. iš cholera sergančių pacientų išskyrė mikroorganizmus, pavadintus "vibrionais".
Pagrindinės rūšys ir jų reikšmė
- Vibrio cholerae (ypač serogrupės O1 ir O139) – sukelia choleros epidemijas ir sunkų vandeninį viduriavimą dėl choleros toksino (CTX). Kai kurios V. cholerae ne-O1/ne-O139 linijos sukelia lengvesnes gastroenteritas formas.
- Vibrio parahaemolyticus – dažna maisto pernešamų infekcijų priežastis po jūros gėrybių vartojimo; sukelia gastroenteritą su pilvo skausmu, viduriavimu ir kartais karščiavimu. Patogenezėje svarbūs toksozės veiksniai, pvz., thermostabilus tiesioginis hemolizinas (TDH).
- Vibrio vulnificus – pavojinga rūšis, galinti sukelti žaizdų infekcijas, erozinį nekrotizuojantį fasciitą ir greitai progresuojančią sepsį, ypač asmenims su kepenų ligomis, imunodeficitu ar geležies pertekliumi.
Morfologija ir laboratorinės savybės
Morfologija: lenktos, lazdelės formos, judrios bakterijos su poliarinėmis blakstienomis, nesudaro sporų.
Biocheminės ir laboratorinės savybės: gramneigiamos, oksidazės testas teigiamas, fakultatyviniai anaerobai. Daugelis rūšių gerai auga sūraus vandens sąlygomis ir auginamos specialiomis terpėmis, pvz., TCBS (thiosulfate-citrate-bile salts-sucrose) agare. Ant TCBS terpės V. cholerae paprastai formuoja geltonas (cukraus – sacharozės fermentacija) kolonijas, o kai kurios kitos rūšys – žalsvas ar nefermentuojančias kolonijas.
Patogenezė ir klinikinės apraiškos
- Gastroenteritas: dažniausiai sukelia V. parahaemolyticus ir kai kurios V. cholerae linijos. Simptomai: vėmimas, vandeninės ar pūlingos išmatos, pilvo spazmai, karščiavimas. Inkubacinis periodas paprastai keletą valandų iki kelių dienų.
- Cholera: sukelta toksino gaminančių V. cholerae serogrupių – sparčiai prarandamas skysčių kiekis, gali išsivystyti sunki dehidratacija ir hipovolinė šoko būklė.
- Žaizdų infekcijos ir sepsiai: V. vulnificus gali patekti per odos pažeidimus arba per kraują vartojant kontaminuotus moliuskus, sukeldamas sunkias, greitai progresuojančias infekcijas ir aukštą mirtingumą rizikos grupėse.
Diagnostika
- Kliniškai – anamnezė apie neseną jūros gėrybių (ypač žalių arba nepakankamai termiškai apdorotų austerių) vartojimą arba kontaktą su sūriu vandeniu per žaizdas.
- Laboratorinė – mėginių auginimas ant specialių agarų (pvz., TCBS), biocheminiai testai, oksidazės testas. Serologinė tipizacija (V. cholerae O1/O139) ir molekulinės metodikos (PCR) greitam patogenų nustatymui.
- Genetinė analizė: MLST/MLSA ir sekoskaitos metodai naudojami filogenetikai, židinių tyrimams ir stebėsenai.
Gydymas
- Debesija ir rehidracija: pagrindinis gydymas choleros ir kitų intensyvių viduriavimų atveju – skysčių ir elektrolitų pakaitala. Tai gyvybiškai svarbu.
- Antibiotikai: reikalingi sunkiems ar sisteminiams infekcijos atvejams. V. cholerae gydymas dažnai apima azitromicino ar doksiciklino skyrimą, o V. vulnificus sunkioms infekcijoms dažnai rekomenduojama kombinacija, pvz., doksiciklinas kartu su cefalosporinu (pvz., ceftriaksonu) arba ciprofloksacinu, priklausomai nuo jautrumo ir klinikinės situacijos. Antimikrobinį gydymą turi nustatyti gydytojas remdamasis vietiniais atsparumo duomenimis.
Rizikos veiksniai
- Chroninės kepenų ligos (pvz., cirozė), hemochromatozė (geležies perteklius), diabetas, imunosupresija – didina riziką sunkiems Vibrio infekcijų eigai.
- Vartojimas žalių arba nepakankamai termiškai apdorotų moliuskų, ypač austerių, bei kontakto su sūraus vandens per žaizdas vengimas mažina užsikrėtimo tikimybę.
Prevencija ir visuomenės sveikata
- Maisto sauga: kruopštus jūros produktų virimas ir kepimas; vengti žalių austerių bei kitų neperkeptų moliuskų, ypač rizikos grupėms.
- Higiena ir žaizdų priežiūra: vengti vandens su atviromis žaizdomis, tinkamai dezinfekuoti ir apsaugoti pažeidimus.
- Aušinimas ir greita perdirbimo grandinė – tinkama temperatūrų kontrolė po gavybos sumažina bakterijų proliferaciją.
- Stebėsena: greitas protrūkių nustatymas, laboratorinė diagnostika ir pranešimas sveikatos priežiūros institucijoms padeda kontroliuoti protrūkius.
- Pastebimas klimato kaitos poveikis – šiltėjant jūrų vandenims, Vibrio paplitimas ir infekcijų dažnis gali didėti, todėl reikia padidinto budrumo pakrantėse ir žuvų/austerių pramonėje.
Santrauka
Vibrio gentis apima kelias mediciniškai svarbias rūšis, kurios gyvena sūriame ir pajūrio vandenyje ir gali sukelti nuo lengvo gastroenterito iki gyvybei pavojingų sepsio atvejų. Tinkama diagnostika, greita skysčių terapija ir, prireikus, antibiotikų skyrimas yra pagrindiniai gydymo komponentai. Prevencijai svarbu maisto tvarkymo higiena, tinkamas maisto gaminimas ir rizikos grupių informavimas.
Ieškoti