Anura būriui priklauso varlės ir rupūžės. Pagal rūšių skaičių jos yra patys gausiausi ir evoliuciškai sėkmingiausi varliagyviai. Iš viso žinoma apie 7 400 skirtingų varliagyvių rūšių, iš jų maždaug 6 500 priklauso Anura būriui. Jos paplitusios beveik visuose pasaulio regionuose, nuo tropikų iki subarktinių zonų, išskyrus nenutrintus sausumos plotus ir aukštas aukštumas, kur gyvavimas neįmanomas.

Morfologija ir kūno sandara

Varlės ir rupūžės iš esmės yra panašios: jos turi trumpą, kompaktišką kūną, išsikišusias akis, šakotą liežuvį ir neturi uodegos. Dauguma rūšių yra puikios šuolininkės – užpakalinės galūnės yra ilgos ir galingos, pritaikytos stipriam atspyrimui. Priekinės galūnės dažniausiai trumpos; tokia sandara padeda ir plaukti, ir šokinėti, ir laipioti.

Odos tekstūra yra vienas dažniausiai minimų skirtumų: karpyta, šiurkšti oda dažnai siejama su „rupūžėmis“, o lygi, drėgna oda – su „varlėmis“. Tačiau šis skirtumas nėra taksonominis kriterijus: Anura moksliškai neskirstomi į dvi atskiras grupes „varlės“ ir „rupūžės“. Išimtis – viena šeima, kurios rūšys įprastai vadinamos „rupūžėmis“: Bufonidae (tikrosios rupūžės), tačiau daug kitų šeimų rūšių taip pat gauna bendrinį pavadinimą „rupūžė“ pagal išvaizdą arba elgseną.

Oda atlieka kelias svarbias funkcijas: kvėpavimą per odą (priklausomai nuo aplinkos drėgmės), apsaugą ir kartais cheminę gynybą – daugelis rupūžių turi specialias liaukas, kurios gamina nuodingas gleives. Dėl šių prisitaikymų kai kurios rupūžėms būdingos savybės išsivystė kelis kartus nepriklausomai – tai vadinama konvergentine evoliucija. Varlėms dažnai būtina drėgna oda, kad jie galėtų keistis dujomis su aplinka ir išgauti pakankamai deguonies. p6

Specialūs organai ir funkcijos

Daugelis varliagyvių turi įvairius specialius požymius: Bambutės membraną (šio termino vartojimas tekste paliktas originaliai) ir kitas ausies bei galvos struktūras, kurias galima aptikti tarp ausų ir akių. Kai kurių medinių arba lipiklių rūšių rankų pirštų galiukai yra prilimpantys, leidžiantys užlipti ant lygių paviršių. Kai kurių varlių galvos ertmėje yra smulkūs dantukai – jie padeda laikyti grobį ir paruošti maistą. Apatinis žandikaulis ir kitos dantų struktūros skiriasi tarp rūšių. p6

Elgsena, judėjimas ir garsai

Varlės pasižymi įvairiais judėjimo būdais: jos šliaužioja, plaukioja, šokinėja arba laipioja priklausomai nuo rūšies ir buveinės. Kaip minėta, kai kurios rūšys gali pašokti labai toli – jungtis tarp kūno proporcijų ir raumenų jėgos leidžia išvystyti didelius atstumus. Daug varlių komunikacijai naudoja garsus – patinėliai skleidžia kvietimo balsus poravimosi sezono metu, o garsų spektras ir garsumo lygis gali būti lemiami poravimuisi ir teritorijai saugoti.

Mityba ir medžioklė

Varlės ir rupūžės yra daugiausia mėsėdės: jos maitinasi įvairiais bestuburiais – vabzdžiais, vikšrais, vabalais, o didesnės rūšys gali pagauti net smulkius stuburinius gyvūnus. Jie grobį gaudo snapu arba liežuviu, kuris yra greitas ir lipnus. Nuodingos rūšys dažnai įgauna toksinus per maistą arba sintezuoja juos savo organizme; šie cheminiai junginiai veikia kaip patikima apsauga nuo plėšrūnų. p8

Veisimosi ciklas

Daugelis Anura rūšių deda kiaušinius vandenyje arba drėgnose buveinėse; iš kiaušinių išsirita ikrai (gandrai), kurie kvėpuoja per žiaunas ir laikui bėgant pereina metamorfozę į suaugusius gyvūnus. Tačiau yra išimčių: kai kurios rūšys saugo kiaušinius ant kūno, ore arba užauga jauniklius viduje, o kai kurios netgi maitina užaugintus jauniklius specialiu pavidalu. Reprodukcijos strategijos labai įvairuoja tarp rūšių ir dažnai pritaikytos konkrečioms buveinėms.

Gynybos mechanizmai

Be odos gleivių ir nuodų, varlės naudoja kamufliažą, ryškią perspėjimo spalvą (aposematizmą), pūtimąsi ar kūno pozą, kad atbaidytų plėšrūnus. Kai kurios nuodingos rūšys, pvz., tam tikros Neobatrachia pošeimio atstovės, gali būti pavojingos žmogui; jų toksinus jos paprastai gauna su maistu arba gamina savo medžiagų apykaitos metu. p8

Buveinė, paplitimas ir apsauga

Varlės ir rupūžės gyvena labai įvairiose buveinėse: nuo pelkių, ežerų ir upių pakrančių iki miškų grindų, dykumų oazių ir net žmogaus sukurtų sodų. Daug rūšių yra priklausomos nuo drėgnų aplinkų, nes odos kvėpavimas ir ikrų išsivystymas reikalauja vandens. Deja, daugelis Anura rūšių susiduria su grėsmėmis: buveinių niokojimu, tarša, klimato kaita, invazinėmis rūšimis bei ligomis (pvz., chytrid grybeliu). Dėl to kelioms rūšims gresia išnykimas; vyksta tarptautiniai apsaugos projektai, bandantys išsaugoti nykstančias populiacijas ir jų buveines.

Sąveika su žmonėmis

Varlės turi ekologinę reikšmę – jos kontroliuoja vabzdžių populiacijas ir yra maisto šaltinis kitiems gyvūnams. Kai kurios rūšys yra auginamos kaip namų augintiniai arba naudojamos mokslo tyrimuose (pvz., morfologijos, ekologijos ir toksikologijos studijose). Dėl cheminio gynybos panaudojimo ir įdomių biologinių savybių jos taip pat aktualios medicininiams ir biotechnologiniams tyrimams.

Apibendrinant: Anura būrio varlės ir rupūžės yra įvairovės, prisitaikymo ir ekologinių funkcijų pavyzdys – jos rodo, kaip skirtingos rūšys evoliuciškai išnaudoja tiek sausumos, tiek vandens išteklius, nors daugelis jų šiandien susiduria su žmogaus sukeltomis grėsmėmis.