Taksonomija: biologinė rūšių klasifikacija, nomenklatūra ir pavyzdžiai

Taksonomija: aiški biologinių rūšių klasifikacija, mokslinė nomenklatūra ir iliustruoti pavyzdžiai — suprask gyvybės medį, rūšių vardus ir taksonomijos principus.

Autorius: Leandro Alegsa

The hierarchy of scientific classification

Taksonomija yra mokslo šaka, nagrinėjanti organizmų ir kitų objektų grupavimą bei vardinimą. Ji remiasi daiktų klasifikavimo dėsniais ir principais. Taksonomija apima tiek hierarchinį organizmų išdėstymą, tiek nomenklatūros (vardų) taisykles. Iš vieno taksonomijos tipo gali būti sudaryta daug skirtingų klasifikacijų, priklausomai nuo tikslo — praktinės identifikacijos, evoliucinės analizės ar ekologinio tyrimo.

Taksonomija biologijoje

Geriausiai žinoma taksonomijos rūšis naudojama gyvybės formų (gyvų ir išnykusių) klasifikacijai. Kiekvienas organizmas turi mokslinį pavadinimą, kuris yra tos rūšies biologinės klasifikacijos dalis. Pavadinimas yra vienodas visame pasaulyje, todėl skirtingų vietovių mokslininkai gali suprasti vieni kitus. Be to, rūšis užima tam tikrą vietą gyvybės medyje, kuris atspindi artimiausius evoliucinius ryšius tarp organizmų.

Pavyzdžiui, varnos dažnai vadinamos moksliniu vardu Corvus corone. Jos priklauso Corvidae šeimai ir yra vieni iš varninių paukščių. Tokia hierarchija padeda suprasti, kodėl tam tikros rūšys turi panašias elgsenos ar anatomijos savybes. Vis dėlto dėl kai kurių grupių ribų ar tarpusavio ryšių mokslininkai kartais nesutaria ir aktyviai diskutuoja apie skirtingas klasifikacijas.

Domenai, karalystės ir žemesni rangai

Gyvosios būtybės tradiciškai skirstomos į tris aukščiausius laipsnius — sritis (domenus): bakterijas, archėjas ir eukariotus. Aukščiausias po domeno rangas yra karalystė. Toliau karalystės dalijamos į didesnes grupes, vadinamas filomis (žinduolių atveju — filumai), toliau — klasėmis, po jų seka eilės (ordinai), šeimos, gentys ir galiausiai rūšys. Šis modelis primena medžio šakas, iš kurių auga vis mažesnės atšakos, tačiau yra svarbu pabrėžti, kad šis hierarchinis modelis yra įrankis — o ne tikslus atvaizdavimas visų evoliucinių santykių.

Todėl klasifikacijos pabaigoje esančios grupės (gentys) yra gana siauros, ir kiekvienai genties rūšiai suteikiamas savas vardas. Grupavimas grindžiamas įvairiais požymiais: morfologija, elgsena, mitybos ypatumai, anatomija, biochemija ir pastaruoju metu — molekuliniai duomenys (DNR sekos).

Binominė (dvivardė) nomenklatūra

Kai kas nors rašo apie gyvą būtybę ir jos oficialų mokslinį pavadinimą, įprasta rašyti genties ir rūšies pavadinimą — tai vadinama binominenomenklatūra, nes kiekvienam organizmui naudojami du žodžiai. Pirmasis yra genties pavadinimas (didžioji raide), o antrasis — tos genties rūšis (mažoji raide). Pavyzdžiui, Naminės katės mokslinis pavadinimas yra Felis catus. Kartais, jei gentis jau minėta tekste, pakanka rašyti sutrumpintą formą, pvz. F. catus.

Rengiant mokslinius tekstus, galioja tam tikros formatavimo taisyklės: lotyniškas pavadinimas rašomas italiku, genties vardas rašomas didžiąja raide, o rūšies epitetas mažąja. Dažnai po pavadinimo nurodomas ir autorius bei metai (pvz., Homo sapiens Linnaeus, 1758), ypač taksonominiuose aprašymuose. Taip pat egzistuoja ir žemesni taksonominiai laipsniai, pvz., potipis (subspecies), veislė (varietas), forma, hibridai ir kt.

Taksonomijos rangai — taisyklės ir pavyzdinis eiliškumas

Tai pagrindinės taksonomijoje naudojamos grupės (rangai):

  • Sritis (domenas) (pvz., sritis)
  • Karalystė (pvz., Karalystė)
  • Filumas / Divizionas (pvz., filomis)
  • Klasė (pvz., Klasė)
  • Eilė / Ordinas
  • Šeima (pvz., Šeima)
  • Gentis (pvz., Gentis)
  • Rūšis (pvz., Rūšis)

Mnemonikos ir pavyzdžiai

Keletas mnemonikų (posakių, padedančių ką nors įsiminti):

  • Karalius Filipas atvyko iš Didžiosios Ispanijos
  • Karalius Filipas atėjo išgerti vynuogių sodos
  • Tvenkiniai turi būti švarūs, kitaip varlės susirgs

Istorinė nomenklatūros kalba ir šiandienos taisyklės

Kai žmonės ėmė vadinti rūšis, Europoje buvo plačiai vartojama lotynų kalba. Visi rūšių pavadinimai iki šiol rašomi lotyniškai arba lotynizuota forma. Tai turi tam tikrų privalumų: kadangi lotynų kalba nebekalbama kaip gyva kalba, ji yra santykinai nekintanti ir neutraliai tarptautinė. Taip išvengiama painiavos, kai kiekviena kalba turi savo gyvūnų ir augalų pavadinimus.

Mokslininkai oficialius kiekvienos naujos rūšies aprašymus tradiciškai rengė lotyniškai. 2012 m. sausio 1 d. Tarptautinis botanikos kongresas pakeitė tvarką ir leido naujas augalų rūšis aprašyti ne tik lotyniškai, bet ir angliškai. Tarptautiniame zoologinės nomenklatūros kodekse dažniausiai rekomenduojama rinktis kalbą, kuri yra plačiai vartojama ir kuri vartojama toje teritorijoje, kur rūšis gyvena. Vis dėlto svarbiausia — laikytis atitinkamų taisyklių ir pateikti tipo specimeną (holotipą), kuriuo remiantis rūšis oficialiai aprašoma.

Šiuolaikiniai metodai ir iššūkiai

Pastaraisiais dešimtmečiais taksonomija sparčiai keičiasi dėka molekulinės biologijos, genomikos ir filogenetikos. DNR duomenys leidžia rekonstruoti evoliucinius medžius (filogenijas) ir nustatyti, kurios grupės yra monofiletinės (visi nariai turi bendrą protėvį), paraphiletinės arba polifiletinės. Tokie duomenys dažnai verčia peržiūrėti tradicinius, vien tik morfologija pagrįstus skirstymus — pavyzdžiui, paukščių ir dinozaurų ryšiai.

Taksonomijos praktikoje kyla ir praktinių sunkumų: sinonimija (kai ta pati rūšis gauna kelis pavadinimus), homonimai (tas pats vardas skirtingiems taksonams), netikslūs arba prarasti tipiniai specimenai, taip pat politinės ar praktinės pasekmės, kai skirtingi taksonomai siūlo skirtingas klasifikacijas. Todėl taksonominiai sprendimai remiasi tarptautiniais kodeksais (pvz., zoologine ir botanikos nomenklatūra), recenzuojamais aprašymais ir tarptautiniu bendradarbiavimu.

Išvados

Taksonomija yra dinamiška, bet struktūruota disciplina, leidžianti mokslininkams identifikuoti, vardinti ir klasifikuoti organizmus. Ji sudaro pagrindą biologiniams tyrimams, ekologijai, konservacijai ir daugeliui taikomųjų mokslų. Žinodami taksonominę padėtį, galime geriau suprasti organizmų įvairovę, jų evoliuciją ir tarpusavio ryšius.

Kladizmas

Svarbus šiuolaikinis taksonomijos metodas yra kladizmas. Šis požiūris grindžiamas evoliucijos evoliucijos šakotumu (medžio pavidalu). Kaip ir tradicinėje Linnejaus klasifikacijoje, sprendžiant dėl klasifikacijos šakų naudojami požymiai. Jame primygtinai reikalaujama, kad grupės būtų monofilinės. Dėl to paukščiai yra ne klasė, o dinozaurų pogrupis. Tai taip pat reiškia, kad pirmiau aprašyta klasifikavimo sistema būtų panaikinta.

Taigi kladizmas turi skirtingus taksonomijos principus ir sukuria kitokią taksonomiją. Sprendimai, kai įmanoma, paremti DNR sekų analize. Dabartinė biologinė klasifikacija yra senosios Linėjaus ir šiuolaikinės kladistinės taksonomijos principų mišinys. Iš dalies ji sparčiai kinta. Šiuo metu Vikipedijoje pateikiamos klasifikacijos dažnai yra kompromisas tarp šių dviejų sistemų. Dėl detalių nuolat diskutuojama.

Sumaištis taksonomijoje

Šiandien gyvų būtybių klasifikacijoje yra daug pokyčių. Dėl šios taksonomijos sumaišties atsirado daug alternatyvių klasifikacijų. Ją iš dalies lėmė perėjimas nuo Linėjaus prie kladistinių principų, iš dalies - DNR sekų duomenų naudojimas taksonomijoje. Pavyzdys: išvestinės grupės, pavyzdžiui, paukščiai, neturėtų būti klasifikuojamos tuo pačiu lygmeniu kaip grupė, iš kurios jos išsivystė. Vis dėlto paukščiai tradiciškai buvo klasė pagal Linėjaus sistemą.

Dėl šios sumaišties kartais atsiranda susijusių puslapių skirtumų. Puslapiai gali remtis skirtingomis nuorodomis ir skirtingų autorių nuomonėmis dėl dabartinio geriausio išdėstymo.

Šiame šaltinyje gerai aprašyti kladistinės ir taksonominės klasifikacijos sistemų skirtumai:

  • Grant, Verne 2003. Nesuderinamumas tarp kladistinių ir taksonominių sistemų. American Journal of Botany. 90 (9) 1263-1270. [1]

Susiję puslapiai

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra taksonomija?


A: Taksonomija - tai mokslo šaka, nagrinėjanti gyvų organizmų klasifikavimo dėsnius ir principus.

K: Kaip taksonomija klasifikuoja gyvas būtybes?


A: Taksonomija naudoja dėsnius ir principus, kad suskirstytų gyvas būtybes į skirtingas kategorijas arba klasifikacijas.

K.: Kokio tipo taksonomija sukuria kelias klasifikacijas?


A: Iš vieno taksonomijos tipo gali būti sudaryta daug klasifikacijų.

K: Ar taksonomija susijusi tik su gyvomis būtybėmis?


A: Taip, taksonomija yra susijusi būtent su gyvų būtybių klasifikavimu.

K: Ar taksonomija susijusi su kokiomis nors kitomis mokslo sritimis?


A: Taksonomija gali apimti ir kitas mokslo sritis, pavyzdžiui, biologiją, chemiją ir genetiką, kad būtų galima tinkamai klasifikuoti organizmus.

K: Ar yra skirtingų taksonomijų tipų?


A: Taip, taksonomijos rūšys priklauso nuo klasifikuojamo organizmo.


Ieškoti
AlegsaOnline.com - 2020 / 2025 - License CC3