Ordovikas yra antrasis paleozojaus periodas. Jis truko nuo maždaug prieš 485,4 mln. metų iki 443,4 mln. metų. Jis eina po kambro periodo, o po jo seka silūro periodas.

Ordovikas buvo pavadintas Velso Ordovikų genties vardu. Jį 1879 m. apibrėžė Čarlzas Lapvortas. Jis pripažino, kad ginčo sluoksniuose esančios fosilijos skiriasi nuo kambro ar silūro sluoksnių fosilijų. Todėl, jo nuomone, jas reikėtų priskirti atskiram laikotarpiui.

Didžiojoje Britanijoje ordoviko laikotarpis buvo pripažįstamas lėtai, tačiau kitur jis buvo greitai pripažintas. 1906 m. Tarptautinis geologų kongresas jį patvirtino kaip oficialų paleozojaus eros laikotarpį.

Ordovikas baigėsi išnykimu, kuris kartu buvo antras didžiausias fanerozojaus išnykimas. Tai buvo Ordoviko pabaigos išmirimas.

Trumpas apibrėžimas ir trukmė

Ordovikas yra laikotarpis geologiniame laike, užimantis maždaug 42 milijonų metų intervalą nuo ~485,4 iki ~443,4 mln. metų. Jis tradiciškai skirstomas į ankstyvą, vidurinį ir vėlyvą Ordoviką, o tarptautiniu mastu naudojami ir smulkesni tarpsniai (pvz., Tremadocio, Floiano, Dapingio, Darriwilio, Sandbio, Katio ir Hirnantio stadijos).

Paleogeografija ir geologinės sąlygos

Ordoviko metu žemynai buvo išsidėstę kitaip nei šiandien: didelis Gondvanos superkontinentas daugiausia užėmė pietines platumas, o Laurentija, Baltika ir Sibiras dažnai buvo atskiruose plotuose bei nutolę nuo ekvatoriaus. Dėl šių išsidėstymų ir aukštų jūros lygių didelė žemės dalis buvo apsemta sekliais jūriniais baseinais, kuriuose formavosi storos nuosėdų ir karbonatinės uolienos sluoksnių sekos.

Gyvybė ir biologinė įvairovė

Ordovikas pasižymėjo ryškiu gyvybės išsiplėtimu, vadinamu Didžiąja ordoviko biodiversifikacijos įvykiu (GOBE). Per šį laikotarpį padidėjo rūšių skaičius ir ekologinių nišų įvairovė jūrinėse ekosistemose.

  • Tipiniai organizmai: brachiopodai, bryozoarai, trilobitai, graptolitai, įvairūs moliuskai (įskaitant cefalopodus), corals (papildomai koralų protėviai), echinodermatai (įskaitant krinus)
  • Žuvys: atsirado ir plito ankstyvosios bespynės žuvys (agnatai), nors jos dar nebuvo dominuojantys viršūniniai plėšrūnai
  • Vegetacija: vėlyvojo Ordoviko sluoksniuose aptinkami įrodymai apie pirmuosius sausumos augalus ar samanas primenančias bendrijas, nors žemės ekosistemos dar buvo labai paprastos

Ordoviko fosilijų gausa, ypač graptolitų, leidžia labai tiksliai datuoti nuosėdų sluoksnius ir rekonstruoti senovės jūrų bendrijas.

Klimatas ir jūros lygio kaita

Ordoviko klimatas iš pradžių buvo šiltas, su aukštu jūros lygiu ir plačiomis seklų jūromis. Tačiau vėlyvojo Ordoviko metu įvyko reikšmingas klimato atšalimas, susijęs su didelės Gondvanos ląstelės nusigrūdimu link pietinio ašigalio ir glaciacija (ledynmečiu). Ši glaciacija sukėlė didelius jūros lygio svyravimus — pakilimus ir staigias kritimus — kas turėjo didelės reikšmės jūrų organizmams.

Ordoviko pabaigos išnykimas — priežastys ir pasekmės

Ordoviko pabaigos išnykimas vyko apie 443,4 mln. metų ir dažnai laikomas dviem bangomis įvykusiu masiniu išmirimu. Pagrindinės priežastys, kurias siūlo mokslininkai, yra šios:

  • Gondvanos glaciacija ir susijęs klimato atšalimas — staigus vandens temperatūros sumažėjimas paveikė tropines ir seklų vandenų bendrijas.
  • Reikšmingi jūros lygio kritimai, nusausinę daug plataus užliejimo seklumų, kur gyveno daug organizmų.
  • Galimi cheminiai pokyčiai vandenyse, įskaitant deguonies trūkumą ir maistinių medžiagų pasikeitimus, prisidėję prie faunos nykimo.

Šio išnykimo metu ypač nukentėjo brachiopodai, graptolitai, trilobitai ir kitos plačiai paplitusios jūrų grupės. Po šio įvykio vėlyvame Silūre ir Devone ekosistemos palaipsniui atsitiesė ir persitvarkė.

Stratigrafija ir svarba

Ordoviko sluoksniai yra svarbūs geologinei stratigrafijai — jie naudojami nuosėdų datavimui ir senovinių jūrų rekonstrukcijoms. Ordoviko metu formavosi storos karbonatinės uolienos ir nuosėdos, kurios vėliau tapo svarbiais naudingųjų iškasenų ir naftos rezervuarų horizontais kai kuriose srityse.

Palikimas

Ordovikas yra reikšmingas dėl didelio biologinės įvairovės augimo, sudėtingėjančių jūrų bendrijų ir dėl to, kad jo pabaigoje įvyko vienas iš didžiausių masinių išnykimų Žemės istorijoje. Jo paliktos fosilijos padeda suprasti ankstyvąją gyvybės evoliuciją ir planetos klimato kaitos padarinius.

Trumpai tariant: Ordovikas — tai laikotarpis, kuriam būdingas intensyvus gyvybės išsiplėtimas, dideli geografiniai ir klimatiniai pokyčiai bei dramatiškas pabaigos išnykimas, kuris gerokai permainė vėlesnes ekosistemas.