Vidaus jūros, dar vadinamos epeirinėmis arba epikontinentinėmis jūromis, yra seklios vandenų telkiniai, dengiantys dalis žemyno. Paprastai tai – plati, nedidelio gylio vandens platybė, kuri susidaro, kai jūra „užlieja“ žemyną.

Formavimas ir priežastys

Epeirinės jūros susidaro dėl keleto priežasčių:

  • aukšto pasaulinio (eustatinio) jūros lygio, kai didesnis vandens kiekis padengia žemesnes žemynų dalis;
  • geologinių deformacijų – susiformavusių didelių baseinų, žemyninių slėnių ar nuosmukių, kurie prisipildę susijungia su vandenynu;
  • vietinės tektonikos ar isostatinio nusėdimo pasekmės, kurios gali nuleisti žemės plokštumą arba sukurti uždarus ar pusiau uždarus baseinus.

Pavyzdžiai ir istoriniai kontekstai

Žemynų istorijoje epeirinės jūros pasitaikė daug kartų. Pavyzdžiui, didelę dabartinės Šiaurės Amerikos dalį juros (juros) periodo metu dengė epikontinentinė jūra, vadinama Sundance'o jūra. Vėlesnėje geologinėje eroje – Kreidos periode – didelę teritoriją užpildė Vakarų vidinė jūra, kuri turėjo didelę reikšmę sedimentacijos ir fosilijų kaupimuisi.

Šiuolaikiniai pavyzdžiai yra Baltijos jūra, kuri dažnai minima kaip pavyzdinė vidaus / epikontinentinė jūra. Nors Šiaurės jūra nėra visiškai uždara vidaus jūra, ji plyti kontinentiniame šelfe, todėl ją taip pat galima laikyti epeirine tam tikra prasme. Hadsono įlanka dažnai laikoma epeirine jūra – jos vidutinis gylis siekia apie 100 pėdų (30 m), tuo tarpu atviros vandenyno įlankos, pavyzdžiui, Bengalijos įlankos, gylis yra iki 2600 m (8000 pėdų). Taigi epeirinės jūros paprastai išsidėsto ant kontinentinėjeplokštėje.

Savybės ir ekologinė reikšmė

  • Seklumas: epeirinės jūros dažniausiai yra negilus – tai lemia intensyvią šviesos sklaidą ir aktyvią primarinę produkciją.
  • Didelė sedimentacija: artumas krantams ir upių įtaka skatina smėlio, dumblų bei organinių medžiagų kaupimąsi, todėl jos dažnai turi storus nuosėdinius sluoksnius.
  • Fosilijų kaupimasis: dėl palankių sąlygų (seklios, o kartais silpnai sūrios arba maišytos) epeirinėse jūrose gerai išsaugomos organizmų liekanos, todėl jos yra svarbios paleontologijai.
  • Kintanti druskingumo ir temperatūros aplinka: priklausomai nuo ryšio su atviruoju vandenynu ir upių įnašo, druskingumas gali būti mažesnis nei atviro vandenyno.
  • Reikšmė žmogui: epeirinės jūros dažnai turi reikšmingus žvejybos išteklius, naftos ir dujų sandėlius nuosėdose, taip pat įtakoja regioninį klimatą ir navigaciją.

Geologiniai ir klimatiniai procesai

Epeirinės jūros yra glaudžiai susijusios su jūros transgresijų (vandens plėtimasis per žemyną) ir regresijų (vandens atsitraukimas) ciklais. Per ilgus geologinius laikotarpius kintantis jūros lygis, sedimento kaupimasis ir tektonika gali vesti prie vidaus jūros atsiradimo arba jos nunykimo. Tokie ciklai turi įtakos klimato kaitai, biologinės įvairovės pasikeitimams ir naudingųjų iškasenų formavimuisi.

Skirtumai tarp vidaus jūros ir kitų vandens telkinių

  • Vidaus (epikontinentinė) jūra – paprastai seklus, didelis vandenų plotas ant žemyno plokštės, gali būti dalinai uždara; labiau geležtinga į vandenų mainus su atviruoju vandenynu nei atviros jūros.
  • Atviros įlankos ir vandenynai – dažniausiai gerokai giliau ir turi tiesioginį ryšį su atviruoju vandenynu bei stipresnius vandenų mainus.
  • Kontinentinis šelfas – epeirinėms jūroms kartais būdinga panaši padėtis ant šelfo, tačiau terminas „kontinentinis šelfas“ nurodo geologinį šelfo reljefą, o „epeirinė jūra“ – konkretesnį hidrografinį telkinį.

Apibendrinant: vidaus (epikontinentinės) jūros yra svarbūs geologiniai ir ekologiniai dariniai – jos atspindi ilgalaikius jūros lygio svyravimus, tektoninius procesus ir turi didelę reikšmę tiek mokslui, tiek praktinėms žmonių veikloms.