Intruzija - tai magma (išsilydžiusi uoliena), kuri atvėsta ir tampa kieta po Žemės paviršiumi. Ji susidaro, kai magma juda ir užpildo silpnesnes plutos zonas, pavyzdžiui, lūžių, sandūrų ar klodo plokštumų. Priešingai, ekstruzija yra magma, kuri atvėsta ir sustingsta virš Žemės plutos paviršiaus. Tiek intruzinės, tiek ekstruzinės uolienos priskiriamos magminėms uolienoms.

Kaip susidaro intruzijos

Magma susidaro giliau plutos arba mantijos zonose, kur uolienos ištirpsta dėl temperatūros, slėgio pokyčių ar praskiedimo. Ji juda link silpnesnių zonų plutoje ir įsiskverbia į plyšius arba tarp sluoksnių. Intruzijų formavimosi mechanizmai apima:

  • magma injekciją per plyšius ir lūžius (formuojant lūžinius užpildus ir venas);
  • skverbimąsi tarp sluoksnių ir horizontalius įsiplėšimus (formuojant plokštumines intruzijas);
  • diapirizmą ir kitas kūno kilimo formas, kai tiršti magmos kūnai pakyla ir deformuoja aplinkines uolienas.

Aušinimas, kristalizacija ir tekstūra

Intruzijų aušinimas vyksta lėtai, kadangi jos izoliuotos po paviršiumi; todėl iš magmos kristalizuojasi dideli mineralų kristalai. Tokios uolienos dažnai turi grubią, faneritinę tekstūrą, o kartais ir porfiritinę ar pegmatitinę struktūrą, jeigu pirminės kristalizacijos metu likusi magma susitelkia į stambesnius mineralus. Išsiskyrę mineralai gali būti granito tipo (pvz., kvarcas, feldšpatas, biotitas) arba bazalto/gabro tipo (pvz., piroksenas, plagioklazas), priklausomai nuo magmos cheminės sudėties.

Intruzijų dydžiai ir formos

Intruzijos labai įvairios - nuo kalnų masyvo dydžio batolitų iki plonų į venas panašių lūžių užpildų. Dideli magminiai kūnai, kurie, prieš pasiekdami Žemės plutos paviršių, sukietėja po žeme, vadinami plutonais. Dėl erozijos atsidengę šie batolitai gali užimti didžiulius Žemės paviršiaus plotus.

Konkrečios intruzinės struktūros

Yra keletas dažniausiai sutinkamų intruzijų tipų, kurie skiriasi pagal formą ir įsigėrimo būdą:

  • Batolitas – didelis, dažnai ne visiškai ištisinis granito masyvas (vienas pavyzdžių – Siera Nevada Kalifornijoje), dažnai susidaro per ilgą laiką iš kelių susijusių plutonų.
  • Plutonas – santykinai didelis magminis kūnas, sukietėjęs po žeme.
  • Plokštuminės intruzijos (sila) – intruzijos, išsidėsčiusios horizontaliai tarp sluoksnių; originaliame tekste paminėta kaip Slenkstis — tai intruzija, sudaranti stalą išilgai klodo plokštumų.
  • Skersinės intruzijos (dyka) – intruzijos, kurios kerta senesnius sluoksnius ir kyla arba leidžiasi per juos; tekste pažymėta kaip Dykuma — tai intruzija, kuri juda aukštyn, kirsdama senesnius sluoksnius.
  • Venos ir lūžių užpildai – siauri magminiai užpildai plyšiuose ir trūkimuose, dažnai susiję su mineralinėmis koncentracijomis.

Geologiniai ir praktiniai aspektai

Intruzijos daro didelę įtaką reljefui ir geologinei struktūrai: jos gali formuoti kalnų šerdis, lemti atkūrimo zonų atsiradimą ir paveikti vietinės geologijos stabilumą. Be to, aplink intruzijas susidaro kontaktinės metamorfizacijos zonos (aureolės), kuriose silpnėja arba transformuojasi aplinkinės uolienos dėl šilumos ir skysčių poveikio.

Intruzinės uolienos yra svarbios ir iš ekonominės pusės — dažnai su magmos judėjimu susijusios aukštos koncentracijos metalų (pvz., auksas, varis, sidabras) telkiniai kaupiasi vėlesnėse venvikose ar pegmatituose.

Laikotarpis ir pavyzdžiai

Intruzijų formavimosi procesas gali trukti nuo dešimčių tūkstančių iki milijonų metų. Kaip minėta, daug kalnų grandinių, pavyzdžiui, Siera Nevada, yra susijusios su didelėmis intruzinėmis masėmis, dažnai granito pobūdžio. Kiti pavyzdžiai apima batolitus, stokelius ir menes (mažesnius plutonus), kuriuos atidengus eroziškai matome paviršiuje.

Santrauka

Intruzinės uolienos yra pagrindinė Žemės plutos dalis, susiformuojanti iš magmos, kuri sustingsta po paviršiumi. Jos skiriasi dydžiu, forma ir chemine sudėtimi, turi unikalių tekstūrų dėl lėto aušinimo, daro įtaką vietinei geologijai bei reljefui ir yra svarbios tiek moksliniu, tiek ekonominiu požiūriu.