Kalnų grandinė (kalnagūbris) – apibrėžimas, geologija ir tipai

Kalnų grandinė (kalnų grandinė, kalnų juosta) – tai geografinė teritorija, kurioje yra daug kalnų, dažnai išsidėsčiusių linijine arba lankine forma. Kalnų sistema arba kalnų grandinių sistema – tai geologiniai objektai, esantys tame pačiame regione kaip ir kalnų grandinė, susiję bendraisu kilme ir struktūra.

Kalnų grandines paprastai sudaro aukštumos arba kalnų perėjos ir slėniai. Atskirų to paties kalnų masyvo kalnų geologija ar petrologija ne visada būna tokia pati. Juose gali būti įvairių orogeninės raiškos ir reljefo formų mišinys, pavyzdžiui, įdubos, iškilieji blokai, raukšliniai kalnai ir vulkaninės reljefo formos. Dėl to atsiranda įvairių uolienų tipų.

Kalnų grandinės susidarymas ir geologija

Didžiausią įtaką kalnų grandinių susidarymui daro tektoninės plokštės ir jų judėjimas. Pagrindiniai procesai:

• Orogenija – sudėtingas suspaudimo, susislinkimo ir iškilimo procesas, kai dviejų arba daugiau tektoninių plokščių sankirta sukelia kalnų grandinių formavimąsi.
• Vulkaninė veikla – kai ugnikalnių grandinės kaupiasi ir formuoja kalnus (pvz., Ramiojo vandenyno ugnikalnių juosta).
• Blokinė tektonika – dideli lūžiai sukelia blokus, kurie gali iškilti arba nusėsti, formuodami blokinius kalnus.
• Sistema išliekamųjų reliktų – senos ir erozijos paveiktos struktūros, kurios liko kaip aukštesni reljefo elementai.

Geologiškai kalnų grandinėse dažnai sutinkami: metamorfiniai uolienų kompleksai (rūšys, kaip gneisai, šistai), magminiai intruziniai intarpai (granitai), ir įvairios sediminės uolienos, kurios buvo deformuotos. Orogeninio proceso metu uolienos patiria stiprias deformacijas, metamorfizmą ir kartais intensyvų magmatizmą.

Kalnų grandinių tipai

Kalnų grandines galima skirstyti pagal kilmę ir morfologiją:

• Raukšliniai (folded) kalnai – susiformuoja suspaudžiant sedimentines plokšteles (pavyzdys: Alpės, Karpatai).
• Vulkaninės grandinės – susijusios su aktyviais ugnikalniais (pvz., Andų vulkaninė juosta, Japonijos salos).
• Blokiniai kalnai – susidaro dėl lūžių ir bloko kilimo (pvz., Didysis skilimas Afrikoje kai kuriose vietose).
• Masyvai ir reliktiniai kalnai – senos struktūros, kurių viršūnės išliko po intensyvios erozijos (pvz., Skandinaviško masyvo fragmentai).
• Santykinai jaunos grandinės – staigiai kylantys, aukšti kalnai su aštriais viršūnėmis ir dideliu reljefo kontrastu (pvz., Himalajai).

Reljefas, uolienos ir paviršiaus procesai

Kalnų grandinėse reljefą formuoja ne tik tektonika, bet ir atmosferiniai procesai:

• Erozijos veiksniai (vėjas, vanduo) lėtina viršūnių aukštį, formuoja slėnius ir kanjonus.
• Glaciacija – ledynai išgraužia U formos slėnius, cirkus ir formuoja morenas; svarbi ypač aukštose ir šaltose juostose.
• Masės judėjimai (nuosėdos, nuošliaužos) keičia šlaitų stabilumą ir reljefo dinamiką.

Mastelis ir skirtumai tarp „grandinės“ ir „sistemos“

Terminas „kalnų grandinė“ dažnai reiškia konkrečią linijinę kalnų juostą, o „kalnų sistema“ – platesnį, regioninį kompleksą, kuriame gali būti kelios grandinės, atšakos ir gretimos reljefo formos. Grandinė gali būti dalis sistemos; sistema apima ir geologinę struktūrą, ir geografinę sąveiką tarp atskirų elementų.

Pavyzdžiai ir reikšmė

Žinomos pasaulinės kalnų grandinės: Himalajai (aukščiausia žemėje), Andai, Alpės, Rocky Mountains, Uralas, taip pat Ramiojo vandenyno ugnikalnių juosta. Europoje svarbios Alpės, Pirėnai, Skandinavijos kalnai ir Karpatai. Lietuvoje natūralių aukštų kalnų nėra, tačiau vietovės reljefe yra aukštumų ir kalvagūbrių.

Kalnų grandinės turi didelę ekologinę, vandens ėmimo (vandens ištakos), klimato formavimo ir ekonominę reikšmę (žemės ūkis aukštumose, miškų ištekliai, mineralai, turizmas, hidroenergija). Tačiau jose taip pat kyla geohazardai: nuošliaužos, lavinos, smūginės potvyniai.

Trumpa santrauka

Kalnų grandinė – tai daug kalnų išsidėstymas tam tikroje teritorijoje, susijusių su tektoniniais, vulkaniniais ar eroziniais procesais. Jos struktūra, uolienos ir reljefo formos gali labai skirtis net toje pačioje grandinėje, o klasikiniai tipai apima raukšlinius, blokinius, vulkaninius ir reliktinius kalnus. Kalnų grandinių tyrimas apima tektoniką, stratigrafiją, petrologiją, geomorfologiją ir ekologiją.

Pagrindiniai diapazonai

Dauguma geologiškai jaunų kalnų grandinių Žemės paviršiuje yra susijusios su Ramiojo vandenyno ugnies žiedu arba Alpių juosta. Ramiojo vandenyno ugnies žiedas apima Pietų Amerikos Andus, tęsiasi per Šiaurės Amerikos Kordiljeras palei Ramiojo vandenyno pakrantę, Aleutų kalnagūbrį, toliau per Kamčiatką, Japoniją, Taivaną, Filipinus, Papua Naująją Gvinėją iki Naujosios Zelandijos. Andų ilgis siekia 7 000 km (4 350 mylių) ir dažnai apibūdinami kaip ilgiausia pasaulyje kalnų sistema.

Alpidų juosta apima Indoneziją ir Pietryčių Aziją, eina per Himalajus ir baigiasi Alpėse. Į šią juostą taip pat įeina kiti Europos ir Azijos kalnų masyvai. Himalajuose yra aukščiausi pasaulio kalnai, įskaitant Everesto kalną, kurio aukštis siekia 8 848 m (29 029 pėdų).

Už šių dviejų sistemų ribų esančios kalnų grandinės apima Arkties Kordiljeras - šiauriausią pasaulyje kalnų sistemą. Jei į kalnų grandinės apibrėžtį įeina ir povandeniniai kalnai, tai vandenynų keteros sudaro ilgiausią ištisinę kalnų sistemą Žemėje, kurios ilgis siekia 65 000 km (40 400 mylių).

Vidurio vandenyno keteros - ilgiausia pasaulyje kalnų grandinė.

Klimatas

Kalnų padėtis turi įtakos klimatui, pavyzdžiui, lietaus ar sniego kiekiui. Kai oro masės juda į kalnus ir virš jų, oras atvėsta ir iškrenta krituliai (lietus arba sniegas). Kai oras nusileidžia pavėjinėje pusėje, jis vėl sušyla ir yra sausesnis, nes netenka daug drėgmės. Dažnai pavėjui esančioje kalnų masyvo pusėje susidaro lietaus šešėlis.

Andai - ilgiausia pasaulyje kalnų grandinė žemyno paviršiuje, matoma iš oro.

Paieška pagal raidę