Raukšlė (geologija) – apibrėžimas, susidarymo procesas ir tipai

Raukšlė (geologija): kas tai, kaip susidaro ir kokie tipai — nuo mikroraukšlelių iki kalnų masto formų. Sužinokite procesus, priežastis ir raukšlių klasifikaciją.

Uoliena dažnai deformuojasi taip, kad ne lūžta, o sulinksta. Tai vadinama raukšle. Terminas "raukšlė" geologijoje vartojamas tada, kai dėl slėgio ir aukštos temperatūros vienas ar keli iš pradžių plokšti, lygūs paviršiai, pavyzdžiui, nuosėdiniai sluoksniai, yra sulenkti arba išlenkti. Dažniausiai pagrindinė priežastis yra susijusi su plokščių tektonikos judėjimu ir su tuo susijusiais deformacinių jėgų lauko pokyčiais.

Kaip susidaro raukšlės

Kai dvi jėgos veikia viena kitą iš priešingų pusių, uolienų sluoksniai sulinksta į raukšles. Procesas, kurio metu dėl suspaudimo susidaro raukšlės, vadinamas raukšlėjimu. Lankstymas yra vienas iš endogenetinių procesų; jis vyksta Žemės plutoje. Deformacija gali būti traktuojama kaip duktilinė (uoliena lėčiau išsitiesia ir „plastiškai“ keičia formą) arba trapinė (lūžiai ir sutrupinimai), priklausomai nuo temperatūros, slėgio, uolienos cheminių savybių ir deformacijos greičio.

Anatomija ir morfologija

Raukšlės turi charakteringas dalis, kuriomis apibūdinama jų forma ir orientacija:

• Vyris (hinge) – linija ar zona, kurioje raukšlė yra labiausiai išlenkta.
• Šonai (limbs) – dvi pusės, ribojančios vyrį.
• Ašies plokštuma (axial plane) – įsivaizduojama arba reali plokštuma, kuri dalina raukšlę simetriškai pagal vyrį.
• Plungė (plunge) – vyrio pasvirimas nuo horizontalės.
• Viršūnė (crest) ir įdubimas (trough) – atitinkamai antiklinės ir sinklinės viršūnės.

Raukšlių tipai

Raukšlės skirstomos pagal formą, geometriją ir kilmę. Pagrindiniai tipai:

• Antiklinė – išlenkimas, kurio senesni sluoksniai yra viduje (aukščiau).
• Sinklinė (sinclinė) – išlenkimas, kurio jauniausi sluoksniai yra viduje (žemiau).
• Monoklinė – vienpusis pakilimas arba nuolydis, kai sluoksniai pasislenka iš horizontalios padėties.
• Isoklinė – šonai beveik lygiagretūs ir labai įstrižai suspausti.
• Atvirkštinė (overturned) ir gulinė (recumbent) – stipriai suapvalintos arba „gulimos“ raukšlės, kurių viena koja yra pasvirusi ar apsivertusi.
• Įkaltinė (chevron) – kampuoti, griežtai sulenkti sluoksniai, dažnai stačiais kampais.

Klasifikacija pagal dydį ir geometriją

Raukšlės varijuoja nuo mikroskopinių sluoksnių deformacijų iki dešimčių ar šimtų kilometrų ilgio orogeninių struktūrų. Pagal geometriją jos gali būti cilindrinės (vyris eina lygiagrečiai ašies plokštumai), nestandartinės (kintančios vyrio krypties) arba sudėtingos, kai sutinkama kelių deformacijos fazių palikimas.

Mechanizmai

Dažniausiai pasitaikantys raukšlių susidarymo mechanizmai:

• Flexural slip – sluoksniai slenka vienas kito atžvilgiu, kaip knygos lapai, vykstant lenkimui.
• Buckle folding – sluoksniai „susispaudžia“ ir susilanksto kaip plona plokštė.
• Flow folding – kai uoliena elgiasi kaip srautas (pvz., aukštos temperatūros metamorfizuotos uolienos), deformacija vyksta plastiškai be aiškios sluoksnių slydimo zonos.

Susijusios struktūros

Raukšlės dažnai susijusios su kitomis deformacijomis: folijomis, slėgio cleavage, siūlinėmis deformacijomis ar skilimais. Metamorfizmas ir uolienų petrografiniai pokyčiai paprastai lydi stipresnį raukšlių procesą, formuodami naujas mineralų poras ir tekstūras.

Geologinė reikšmė ir praktinė svarba

Raukšlės turi daug praktinės reikšmės:

• Jos sudaro struktūrinius spąstus, kuriuose kaupiasi naftos ir dujų telkiniai.
• Kontroliuoja mineralizacijos zonas ir gali koncentratuoti ekonominius išteklius (metalus, anglies gyslas kt.).
• Įtakoja gruntinio vandens tekėjimą ir kitas hidrogeologines sąlygas.
• Padeda atkurti regioninę tektoninę istoriją – raukšlių geometrija ir orientacija atspindi deformacijos kryptis ir jėgų laukus praeityje.

Tyrimo metodai

Raukšlių tyrimui naudojami lauko žemėlapiavimas, geologinių pjūvių sudarymas, stratigrafija, petrologija, geofiziniai metodai (seismika, gravimetrija, magnetika) ir skaitmeninės modelių rekonstrukcijos. Didelio masto raukšlės dažnai identifikuojamos ir interpretuojamos naudojant seisminius pjūvius bei erdvinius modelius.

Raukšlės Lietuvoje ir pasaulyje

Uolienų raukšlės yra įvairaus dydžio – nuo mikroskopinių raukšlelių iki kalnų dydžio raukšlių. Jų pasitaiko pavienių, pavienių raukšlių, taip pat įvairių dydžių, įvairaus mastelio raukšlių grandinių. Regiono mastu išsidėsčiusių raukšlių visuma sudaro raukšlių juostą, kuri yra įprastas orogeninių zonų bruožas. Didelio mastelio raukšlės dažniausiai aptinkamos ties dviejų tektoninių plokščių susidūrimo riba, pvz., Alpėse ar Himalajuose. Lietuvoje, esant stabiliajai Baltijos pusiauklei ir olandiškai lėtai tektoninei istorijai, didelių orogeninių raukšlių nėra; vyrauja nuosėdinės struktūros su atskiromis deformacijos zonomis ir smulkesnėmis raukšlėmis.

Supratimas apie raukšlių kilmę, morfologiją ir sąsajas su kitomis geologinėmis struktūromis yra svarbus tiek mokslo, tiek pramonės požiūriu – nuo tektonikos rekonstrukcijų iki išteklių paieškos ir inžinerinių sprendimų.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas geologijoje yra raukšlė?

K: Dėl ko uolienų sluoksniuose susidaro raukšlės?

K: Kur vyksta raukšlėjimasis?

K: Ar uolienų raukšlės skiriasi savo dydžiu?

K.: Ar regione gali atsirasti kelios raukšlės?

K: Ar yra skirtingų raukšlių tipų?

K.: Kur paprastai aptinkamos didelio masto raukšlės?

Paieška pagal raidę