Klostuoti kalnai – tai kalnai, kurie daugiausia susidarė dėl Žemės plutos viršutinės dalies sluoksnių klostymosi ir su tuo susijusių deformacijų. Terminas dažnai vartotas klasikinėje fizinės geografijos literatūroje, tačiau šiais laikais jį paprastai derina su platesniais tektonikos paaiškinimais.

Apibrėžimas

Klostoti kalnai paprastai apibūdinami kaip ilgos kalnų juostos, kurias sudaro sulankstytos (klostuotos) uolienų sekos – dažniausiai nuosėdinės uolienos, kurios buvo sutankintos ir pakeltos per žemės plutų judesius. Tokie kalnai atsiranda konvergencinių procesų metu, kai susiduria tektoninės plokštės ir įvyksta plutos storėjimas bei išlyginimas.

Kaip susidaro

Klostotų kalnų susidaryme svarbiausi procesai yra susiję su plokščių tektonika ir plutos sutankėjimu susidūrimo zonose. Dažniausiai tai vyksta prie konverguojančios plokščių ribos, kai dvi plokštės juda viena kitos link. Uolienų sluoksniai, susikaupę ant žemynų pakraščių, yra suspaudžiami ir gali:

  • susilankstyti į antiklinas ir sinklinas (iškilusios ir įdubusios klostės);
  • peršokti viena virš kitos per stambias permestos vienetus (napus);
  • slūgti arba nusikelti palei stūmos tipo smulkesnius arba stambius lūžius (žr. stūmos lūžius).

Klostymą palengvina mechaniniai silpnumo sluoksniai – pavyzdžiui, druska ar kiti slydimui palankūs horizontai, kurie leidžia viršutiniams nuosėdiniams sluoksniams santykinai lengvai slinkti.

Struktūra, uolienos ir raida

  • Dažniausiai klostoti kalnai susideda iš nuosėdinių uolienų (smiltainio, durpės, marlės, kalkakmenio), kurios buvo depozituotos prie žemynų ribų ir vėliau deformuotos.
  • Kartu su klostymu vyksta metamorfizmas ir intruzinės magmos veikla, todėl gilesnės zonos gali būti išreikštos metamorfizuotomis uolienomis ar magmos intruzijomis.
  • Ilgainiui erozija gali nupjauti viršutinius sluoksnius, atidengti klostžių branduolius ir eksponuoti senesnius uolienų sluoksnius.
  • Klostotų kalnų zona dažnai pasižymi dideliu seismiškumu – susidūrimo ir stūmimo procesai generuoja žemės drebėjimus.

Pavyzdžiai

Istoriškai terminu „klostuoti kalnai“ buvo apibūdinamos didelės kalnų juostos, pavyzdžiui, Himalajai. Tačiau modernioji tektonika pabrėžia, kad tokiuose regionuose kartu veikia ne tik paprastas sluoksnių klostymasis, bet ir plutos sutankinimas bei dideli plutos persitvarkymai per stūmos lūžius, nulemiantys plutos storėjimą. Kiti gerai žinomi pavyzdžiai (be specialių nuorodų šiame tekste) — Alpės, Zagros, Karpatai bei kai kurios Kordiljerų dalys, kur dominuoja suspaudimo ir klostymo procesai.

Terminologija ir modernus požiūris

Nors žodis „klostoti“ tiksliai apibūdina matomą struktūrą (sulankstytus sluoksnius), ši sąvoka yra dalinė: daugelyje orogeninių zonų deformacijos vyksta kartu su slankiojančiais lūžiais, plutos sutankėjimu ir tektoniniu perslinkimu. Todėl šiandien mokslininkai dažniau kalba apie orogenezę, plutos storėjimą ir sutankinimo mechanizmus, o ne vien apie paviršinį klostymą.

Santrauka

  • Klostoti kalnai — tai kalnų juostos, kurių struktūrą sudaro sulankstytos uolienų sekos.
  • Susidaro konvergencijos zonose dėl plutos sutankinimo, klostymosi ir dažnai kartu veikiančių stūmų lūžių.
  • Terminas naudingas apibūdinti matomas struktūras, tačiau pilnai paaiškinti kalnų formavimosi reikia platesnio tektoninio konteksto.