Bryozoanai (samanų gyvūnai) — apibrėžimas, morfologija ir paplitimas

Bryozojų skeletai auga įvairių formų ir raštų: piliakalnių, nėriniuotų vėduoklių, šakotų šakelių ir net kamščiatraukio formos. Jų skeletai turi daugybę mažyčių angų. Kiekviena anga yra zooidų buveinė. Jų kūnas turi U formos žarnyną, atsiveriantį ties burna ir ties išange. Jie maitinasi lopoforais. Mišrūnų čiuptuvai yra dantytieji. Blakstienėlių plakimas sukuria vandens srovę, kuri varo maistą (daugiausia fitoplanktoną) burnos link. Kai kurių grupių, ypač kai kurių ktenostomų, gali būti susiformavęs skrandis.

Bryozoanai neturi kvėpavimo ar kraujo sistemos, nes dėl jų mažo dydžio vyksta dujų ir maistinių medžiagų difuzija. Tačiau jie turi paprastą nervų sistemą ir raumenis, kurie kartu gali greitai nunešti zooidą į jo prieglobstį.

Viena iš samanų rūšių, Bugula neritina, yra įdomi kaip cheminių medžiagų, briostatinų, kurie tiriami kaip priešvėžinės medžiagos, šaltinis.

Bryozoanai gali daugintis ir lytiniu, ir nelytiniu būdu. Visi Bryozoans, kiek žinoma, yra hermafroditai (t. y. ir patinai, ir patelės).

Visi kolonijos nariai yra klonai: jie yra genetiškai identiški, susiformavę aseksualaus dauginimosi būdu. Tai įvyksta iš pirmojo zooido išsiritant naujiems zooidams. Taip kolonija auga; taip kolonija didėja. Jei gabalėlis samanų kolonijos atitrūksta, jis gali toliau augti ir sudaryti naują koloniją.

Visi kolonijos zooidai yra sujungti epitelio ląstelių gijomis. Atskiri kolonijos nariai, zooidai, kai kurių rūšių yra apibendrinti: jie maitinasi ir kartais gali daugintis. Tačiau daugumos rūšių zooidai yra specializuoti atlikti skirtingas funkcijas. Šiuo atveju maitinančios zooidės vadinamos autozooidėmis, o nemaitinančios - heterozooidėmis. Heterozooidų atliekamos funkcijos: lytinis dauginimasis, apsauga, judėjimas, vandentiekis, struktūrinė parama. Kai kurių heterozooidų funkcijos vis dar nežinomos. Labiausiai paplitusi funkcija yra ta, kad kiaušiniai vystosi patelės arba hermafrodito heterozooidų perinimo kamerose (ovicelėse). Yra detalių variacijų: kartais nedidelis heterozooidų kompleksas bendromis pastangomis gamina lervutes. ^p4

Dar vienas būdas apibūdinti briozojus, kuriems išsivysto heterozooidai, yra sakyti, kad jie yra polimorfiški. Šis terminas biologijoje vartojamas apibūdinti, kaip genetiškai vienalytė populiacija išsivysto į aiškiai besiskiriančias formas. Polimorfizmą paprastai kontroliuoja genetiniai persijungimo mechanizmai, tačiau apie briozojų genetiką žinių yra nedaug.

Dauguma Bryozoan rūšių gyvena jūrinėje aplinkoje. Yra apie 50 rūšių, gyvenančių gėlame vandenyje. Savo vandens buveinėse briozoja gyvena ant visų rūšių kietų substratų: smėlio grūdelių, uolų, kriauklių, medienos, jūros dumblių, vamzdžių ir laivų, kurie gali būti gausiai inkrustuoti briozojais. Tačiau kai kurių samanų kolonijos auga ne ant kietų substratų, o sudaro kolonijas ant nuosėdų. Kai kurios rūšys gyvena 8 200 m gylyje, tačiau dauguma samanų gyvena daug seklesniame vandenyje. Dauguma samanų yra sėdimos ir nejudrios, tačiau kelios kolonijos sugeba šliaužti, o kelios nekolonijinių samanų rūšys gyvena ir juda tarpuose tarp smėlio grūdelių. Viena nepaprasta rūšis pragyvena plūduriuodama Pietų vandenyne. Kelios samanų rūšys gyvena Jungtinių Amerikos Valstijų vidurio vakaruose, ypač Ohajuje, Indianoje ir Kentukyje, kurie kadaise buvo didelio vandenyno - Vakarų vidinio jūrų kelio - dalis.

Jų mitybą sudaro smulkūs mikroorganizmai, įskaitant diatomijas ir kitus vienaląsčius dumblius. Savo ruožtu melsvadumbliai minta grobiu, pavyzdžiui, jūrų ežiais ir žuvimis.

Bryozoanai yra beveik vien tik kolonijas sudarantys gyvūnai. Vieną koloniją gali sudaryti daug milijonų individų. Kolonijų dydis svyruoja nuo milimetrų iki metrų, tačiau kolonijas sudarantys individai yra maži, dažniausiai mažesni nei milimetro ilgio. Kiekvienoje kolonijoje skirtingi individai atlieka skirtingas funkcijas. Vieni individai renka maistą kolonijai (autozooidai), kiti nuo jų priklauso (heterozooidai). Kai kurie individai skirti kolonijai stiprinti (kenozooidai), kiti - kolonijai valyti (vibracula). Yra žinoma tik viena vieniša rūšis - Monobryozoon ambulans, kuri nesudaro kolonijų.

Pirmą kartą iškastiniai samanos pasirodė ankstyvajame ordovike ir patyrė didžiulę adaptacinę radiaciją. Jų buvo gausu per visą paleozojaus erą: tai buvo viena iš vyraujančių paleozojaus fosilijų grupių. Jie buvo pagrindiniai jūros dugno bendrijų komponentai ir, kaip ir šiuolaikiniai samanos, atliko svarbų vaidmenį stabilizuojant ir surišant nuosėdas. Jie buvo daugelio kitų dugno organizmų maisto šaltinis. Žemutinio karbono (Misisipijos) periode prieš 354-323 mln. metų briozojos buvo tokios paplitusios, kad jų suskaldyti skeletai sudaro ištisus kalkakmenio klodus.

Po katastrofos permo ir triaso riboje, kai išnyko beveik visos rūšys, vėlesniame mezozojaus periode samanos atsigavo ir tapo tokios pat sėkmingos kaip ir anksčiau. Bryozojų iškasenų iškasenose yra daugiau kaip 15 000 rūšių.

Daugumos iškastinių samanų skeletai mineralizuoti. Atskirų zooidų skeletai būna nuo vamzdelio iki dėžutės formos, juose yra galinė anga, iš kurios išsikiša lopoforas, kad galėtų maitintis. Didžiojoje daugumoje ordoviko briozojų nėra porų, tačiau skeleto duomenys rodo, kad epiteliai buvo ištisiniai nuo vieno zooido iki kito.

Vienas svarbiausių įvykių briozojų evoliucijos metu buvo kalkinio skeleto įgijimas ir čiuptuvų išsikišimo mechanizmas. Išorinių kūno sienelių standumas leido apsisaugoti nuo plėšrūnų, labiau sujungti zooidus ir išvystyti masyvias kolonijų formas.