Ediakaro laikotarpis: pirmieji metazoanai ir fosilijos (635–541 mln. m.)

Ediakaro laikotarpis (635–541 mln. m.): pirmosios didesnių kūnų fosilijos ir ankstyvieji metazoanai, atradimai Černvude ir Pietų Australijoje.

Ediakaro laikotarpis (maždaug prieš 635-541 mln. metų) pavadintas pagal Ediakaro kalvas Pietų Australijoje. Tai paskutinis proterozojaus eono geologinis laikotarpis. Po edikarano seka kambro - pirmasis paleozojaus periodas.

Šis laikotarpis garsėja pirmosiomis didesnio kūno fosilijomis, kurios tikriausiai yra pirmieji užfiksuoti metazoanai. Tai buvo įspaudai arba pėdsakinės fosilijos, pirmą kartą rastos Anglijos Černvudo miške, Lesteršyro grafystėje. Geologai nežinojo, ką rado. Praėjo daugiau nei 60 metų, kol to paties laikotarpio fosilijos buvo rastos Pietų Australijoje.

2004 m. Tarptautinė geologijos mokslų sąjunga (IUGS) patvirtino, kad ediakaras yra oficialus geologinis laikotarpis. Tai tapo pirmuoju per 120 metų paskelbtu nauju geologiniu laikotarpiu.

Kas gyveno ediakarane?

Ediakarano faunos liekanos dažniausiai yra minkštųjų kūnų įspaudai uolienose. Juos sudaro įvairių formų organizmai, kuriuos kartais vadina ediakariniais organizmais arba „Ediacara biota“. Dažniausios formos:

• lapelių ar šakotų frondų formos (pvz., Charnia tipo organizmai);
• disko formos kūnai ir simetriški plokšti „skydai“;
• segmentuoti arba „siūlių“ tipo organizmai (rangeomorfai, erniettomorfai);
• kai kurie atitikmai primena vėliau atsiradusius gyvūnų grupių atstovus (pvz., Kimberella — galimas ankstyvas moliuskams artimas organizmas).

Kai kurie ediakariniai fosilijų tipai, pavyzdžiui, Dickinsonia, turi specifinius cheminių žymių pėdsakus, leidžiančius manyti, kad tai buvo sudėtingi organizmai su metabolizmu, panašiu į gyvūnų. Vis dėlto jų sistematinė priskirtis (ar tai tikrai metazoanai) tebėra diskutuotina.

Fosilijų išsaugojimas ir radimo vietos

Dauguma ediakarano organizmų buvo minkštieji, todėl išliko neįprastai dažnai kaip plokšti įspaudai smėlyje ar vulkaninės pelenų sluoksniuose. Svarbūs išsaugojimo mechanizmai:

• mikrobinės kilimėliai (microbial mats), kuriuose organizmai paliko savo atspaudus ir kurie padėjo juos apsaugoti nuo skerdimo ir skilimo;
• greitas užpildymas smėliu ar pelenais po audrų ar potvynių, „užkonservuodavęs“ minkštą audinį;
• cheminės diagenetinės sąlygos, leidusios susidaryti oksidacijai ir organinių liekanų stabilizacijai.

Svarbiausios lokalizacijos, kur randamos ediakarano fosilijos, yra be Pietų Australijos dar ir: Mistaken Point (Newfoundlandas), Baltijos regiono (Baltijos jūros) vietovės Rusijoje (White Sea), Namibia (Nama Group), taip pat kelios vietos Kinijoje bei Anglijoje.

Geochemija, klimatas ir aplinkos pokyčiai

Ediakarano laikotarpis seka po ilgų glaciacijų (vadinamųjų „Snowball Earth“ epizodų). Po šių įvykusių atšilimų ir pasikeitusios chemijos jūros vandenyse galimai padidėjo deguonies lygis, kas sukūrė sąlygas sudėtingesniems daugialąsčiams organizmams išsivystyti.

Tarp svarbių įvykių yra Gaskiers glaciacija (~580 mln. m.) — trumpesnės, vietinės ledynų epizodų bangos, kurios galėjo paveikti vandenynų ekosistemas ir faunos kaitą. Ediakarano pabaigoje pastebima faunos permaina, kurią kai kurie tyrėjai sieja su aplinkos pokyčiais ir konkurencijos su naujomis grupėmis, prasidėjusiomis kambre.

Debatai ir reikšmė evoliucijai

Yra keli atviri klausimai ir ginčai tarp mokslininkų:

• ar visi ediakariniai organizmai priklauso gyvūnams (Metazoa), ar kai kurie atstovauja atskiroms, išnykusioms gyvybės šakoms;
• kiek etiakai padidėjęs deguonies kiekis ir ekosistemos kompleksumas prisidėjo prie vėlesnio kambro „sprogimo“ (Cambrian explosion);
• ar ediakarano faunos nykimas buvo masinis išnykimas, ar palaipsnis faunos perstūmimas dėl ekologinių ir evoliucinių veiksnių.

Nepaisant ginčų, Ediakarano reikšmė yra didelė: tai laikotarpis, kuriame pirmą kartą plačiai fiksuojami didesni daugialąsčiai organizmai ir kompleksinės bendruomenės struktūros, kurios parengė „teratvės“ (pagrindus) vėlesnei gyvūnų evoliucijai kambro periodu.

Kaip datuojami ediakarano sluoksniai?

Laikotarpio amžius nustatomas naudodamasis radiometriniais datavimo metodais (pvz., radioaktyvaus izotopo skilimu datuotais vulkaninių pelenų sluoksniais) ir stratigrafinėmis sąsajomis tarp tarpusavyje susijusių uolienų. Tokie duomenys leido ribas nustatyti maždaug nuo 635 iki 541 mln. metų prieš dabartį.

Apibendrinant, Ediakaro laikotarpis žymi pereinamąją fazę nuo paprastų proterozojaus organizmų prie sudėtingesnių daugialąsčių formų ir suteikia svarbių įžvalgų apie ankstyvąją gyvybės evoliuciją bei planetos geocheminius ir klimato pokyčius, kurie pasiruošė sąlygas kambro biologinei spurtui.

Ediakaro ribos

Ediakaras truko apie 90 milijonų metų. Jis prasidėjo kriogeninio sniego gniūžtės Žemės pabaigoje. Jis baigėsi, kai kambro bazėje pirmą kartą pasaulyje pasirodė kai kurių rūšių pėdsakinių fosilijų (Trichophycus pedum). Ediakaro periodo pradžia apibrėžiama karbonatinio sluoksnio, vadinamo "kepuriniu karbonatu", pagrindu. Jis uždengia ledynines nuosėdas ir rodo staigų klimato pokytį Marino ledynmečio pabaigoje. Laikotarpis baigėsi masiniu beveik visos ediakaro faunos išnykimu.

Pietų Australijoje esančiame ediakaro periodo tipo pjūvyje tikslaus datavimo atlikti nepavyko.

"Auksinis smaigalys", žymintis ediakaro pradžios GSSP.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra Ediakaro periodas?

K: Koks laikotarpis sekė po ediakaro periodo?

K: Kokia yra Ediakaro periodo reikšmė?

K: Kur buvo rastos pirmosios didesnių kūnų fosilijos?

K: Kada to paties laikotarpio fosilijų rasta Pietų Australijoje?

K: Kada Ediakaro periodas buvo paskelbtas oficialiu geologiniu laikotarpiu?

K: Kokia Ediakaro periodo paskelbimo reikšmė?

Paieška pagal raidę