Songų dinastija valdė Kiniją 960–1279 m. Ji pirmą kartą po Tangų dinastijos žlugimo (907 m.) pradėjo ilgalaikį šalies suvienijimą. Po Tangų žlugimo sekė chaotiškas Penkių dinastijų ir dešimties karalysčių (907–960) laikotarpis, kai šiaurė ir pietūs buvo susiskaldę ir keitėsi trumpalaikės administracijos. 960 m. vėlyvosios Džou dinastijos generolas Čao Kuanginas (vėliau žinomas kaip imperatorius Taizu) per valstybės perversmą nuvertė imperatorių ir įkūrė Songų dinastiją. Nors Songai suvienijo didžiąją Kinijos dalį ir įtvirtino centralizuotą biurokratinę valdžią, jų kariuomenė ilgainiui buvo silpnoka ir patyrė pralaimėjimus kovose su šiaurinėmis klastimis, tarp kurių buvo Liao dinastija (eksl. Khitan) ir Vakarų Sia (Tangutų valdomas Western Xia). Imperatoriaus Taizu mirties laikotarpiu imperiją papildomai smarkiai kankino tiek ekonominiai, tiek kariniai iššūkiai.

Politinė ir administracinė sistema

Songų laikais konsoliduota centrali biurokratija, stipriai paremta civilinių startų egzaminų sistema. Tarnyba valstybėje labiau orientavosi į mokytus valstybės pareigūnus (scholar-officials), o ne į paveldimą karininkiją, todėl administracija tapo profesionali ir efektyvi daugelyje sričių: teisės, mokesčių surinkimo, žemės registrų ir viešųjų darbų. Tačiau ši prioritetų kaita sumažino karinės klasės įtaką ir prisidėjo prie kariuomenės silpnumo.

Ekonomika, technologijos ir miestas

Pietų Songų metu Kinija patyrė reikšmingą ekonominį klestėjimą: išaugo prekyba, urbanizacija ir monetarinė ekonomika. Valstybė įvedė pirmuosius plačiai naudojamus popierinius pinigus (jiaozi), išsivystė bankiniai ir finansiniai instrumentai. Pagerėjusi žemės ūkio technika ir naujos ryžių veislės leido padidinti derlių ir žmonių tankį. Dideli miestai — pirmiausia Kaifeng (Bianliang) šiaurinėje Songų eroje ir vėliau Hangdžou (Lin’an) Pietų Songų sostinėje — tapo kultūros, prekybos ir pramonės centrais.

Songai buvo pažangūs technologijų srityje: vystėsi spausdinimas (mašininis ir mobilių raidžių spausdinimas—Bi Sheng), plačiai naudotas popieriaus gamybos ir spaudos technologijas; plėtėsi jūrinė navigacija (kompaso panaudojimas), laivų statyba ir prekyba jūra; tobulėjo metalurgija ir ginklų technologijos (tarp jų ankstyvieji pirotechniniai bei ugnies ginklų pritaikymai). Taip pat klestėjo keramika (pvz., Jingdezhen porcelianas), tapyba, poezija (Su Shi ir kt.) ir dailė.

Karinė padėtis ir santykiai su kaimynais

Songų kariuomenė dažnai pralaimėdavo rytų ir šiaurinių kaimynų invazijoms, nes valstybės politika ilgą laiką akcentavo biurokratiją prieš kariuomenę. Songai vedė sudėtingus santykius su Liao dinastija, Vakarų Sia ir vėliau Jurchenų (Dzin/Jin) valstybe. 1127 m. Jurchenų Dzin dinastijos (Jin) kariuomenės įsiveržė į Songų šiaurę ir surengė vadinamąjį Džingkango incidentą — jie sugavo imperatorių, kunigaikščius ir daugelį ministrų, palikdami valdžią sutrikusią.

Iš Šiaurės į Pietus: Songų suskaldymas ir Galutinis žlugimas

1127 m. įvykiai nusprendė Songų likimą: dalis valdovų ir dvariškių pateko į nelaisvę, o kiti pabėgo į pietus. Vienas iš pietų kilusių kunigaikščių — Zhao Gou (imperatorius Gaozong) — persikėlė į Hangdžou ir ten įkūrė Pietų Songų sostinę. Dėl šios istorinės ribos istoriografijoje Songų laikotarpis dažnai skiriamas į Šiaurės Songus (960–1127) ir Pietų Songus (1127–1279). Pietų Songai ilgą laiką palaikė paliaubas su Jurchenų Jin valdžia (pavyzdžiui, Taizhou ir Shaoxing taikos sutartys), mokėjo daną ir pripažino tam tikrą politinę priklausomybę, tačiau išlaikė autonomiją, klestėjo ekonomika ir kultūra.

XIII a. Mongolų valdžia, vadovaujama Kublajaus Chano, po ilgų kampanijų galiausiai nugalėjo Pietų Songus. 1279 m. vykusi paskutinė kova prie Jameno (Yamen) pažymėjo Songų imperijos pabaigą ir Kinijos įtraukimo į naują Mongolų (Yuan) dinastijos etapą.

Paveldas

Songų dinastija padarė ilgaamžį poveikį Kinijos istorijai: sustiprino biurokratijos ir civilinės tarnybos principus, paskatino kultūros pažangą, technologines inovacijas ir prekybos plėtrą. Nors karinė įtaka buvo ribota, Songų klestėjimas sudarė pagrindą vėlesnėms idėjoms (pvz., Neo-Konfucianizmui), menui ir mokslui Kinijoje ir už jos ribų.