Songų dinastija (960–1279) – Šiaurės ir Pietų Songų istorija
Songų dinastija (960–1279): Šiaurės ir Pietų Songų istorija — nuo Kinijos suvienijimo iki mongolų užkariavimo. Politika, karai, kultūra ir ekonomika.
Songų dinastija valdė Kiniją 960–1279 m. Ji pirmą kartą po Tangų dinastijos žlugimo (907 m.) pradėjo ilgalaikį šalies suvienijimą. Po Tangų žlugimo sekė chaotiškas Penkių dinastijų ir dešimties karalysčių (907–960) laikotarpis, kai šiaurė ir pietūs buvo susiskaldę ir keitėsi trumpalaikės administracijos. 960 m. vėlyvosios Džou dinastijos generolas Čao Kuanginas (vėliau žinomas kaip imperatorius Taizu) per valstybės perversmą nuvertė imperatorių ir įkūrė Songų dinastiją. Nors Songai suvienijo didžiąją Kinijos dalį ir įtvirtino centralizuotą biurokratinę valdžią, jų kariuomenė ilgainiui buvo silpnoka ir patyrė pralaimėjimus kovose su šiaurinėmis klastimis, tarp kurių buvo Liao dinastija (eksl. Khitan) ir Vakarų Sia (Tangutų valdomas Western Xia). Imperatoriaus Taizu mirties laikotarpiu imperiją papildomai smarkiai kankino tiek ekonominiai, tiek kariniai iššūkiai.
Politinė ir administracinė sistema
Songų laikais konsoliduota centrali biurokratija, stipriai paremta civilinių startų egzaminų sistema. Tarnyba valstybėje labiau orientavosi į mokytus valstybės pareigūnus (scholar-officials), o ne į paveldimą karininkiją, todėl administracija tapo profesionali ir efektyvi daugelyje sričių: teisės, mokesčių surinkimo, žemės registrų ir viešųjų darbų. Tačiau ši prioritetų kaita sumažino karinės klasės įtaką ir prisidėjo prie kariuomenės silpnumo.
Ekonomika, technologijos ir miestas
Pietų Songų metu Kinija patyrė reikšmingą ekonominį klestėjimą: išaugo prekyba, urbanizacija ir monetarinė ekonomika. Valstybė įvedė pirmuosius plačiai naudojamus popierinius pinigus (jiaozi), išsivystė bankiniai ir finansiniai instrumentai. Pagerėjusi žemės ūkio technika ir naujos ryžių veislės leido padidinti derlių ir žmonių tankį. Dideli miestai — pirmiausia Kaifeng (Bianliang) šiaurinėje Songų eroje ir vėliau Hangdžou (Lin’an) Pietų Songų sostinėje — tapo kultūros, prekybos ir pramonės centrais.
Songai buvo pažangūs technologijų srityje: vystėsi spausdinimas (mašininis ir mobilių raidžių spausdinimas—Bi Sheng), plačiai naudotas popieriaus gamybos ir spaudos technologijas; plėtėsi jūrinė navigacija (kompaso panaudojimas), laivų statyba ir prekyba jūra; tobulėjo metalurgija ir ginklų technologijos (tarp jų ankstyvieji pirotechniniai bei ugnies ginklų pritaikymai). Taip pat klestėjo keramika (pvz., Jingdezhen porcelianas), tapyba, poezija (Su Shi ir kt.) ir dailė.
Karinė padėtis ir santykiai su kaimynais
Songų kariuomenė dažnai pralaimėdavo rytų ir šiaurinių kaimynų invazijoms, nes valstybės politika ilgą laiką akcentavo biurokratiją prieš kariuomenę. Songai vedė sudėtingus santykius su Liao dinastija, Vakarų Sia ir vėliau Jurchenų (Dzin/Jin) valstybe. 1127 m. Jurchenų Dzin dinastijos (Jin) kariuomenės įsiveržė į Songų šiaurę ir surengė vadinamąjį Džingkango incidentą — jie sugavo imperatorių, kunigaikščius ir daugelį ministrų, palikdami valdžią sutrikusią.
Iš Šiaurės į Pietus: Songų suskaldymas ir Galutinis žlugimas
1127 m. įvykiai nusprendė Songų likimą: dalis valdovų ir dvariškių pateko į nelaisvę, o kiti pabėgo į pietus. Vienas iš pietų kilusių kunigaikščių — Zhao Gou (imperatorius Gaozong) — persikėlė į Hangdžou ir ten įkūrė Pietų Songų sostinę. Dėl šios istorinės ribos istoriografijoje Songų laikotarpis dažnai skiriamas į Šiaurės Songus (960–1127) ir Pietų Songus (1127–1279). Pietų Songai ilgą laiką palaikė paliaubas su Jurchenų Jin valdžia (pavyzdžiui, Taizhou ir Shaoxing taikos sutartys), mokėjo daną ir pripažino tam tikrą politinę priklausomybę, tačiau išlaikė autonomiją, klestėjo ekonomika ir kultūra.
XIII a. Mongolų valdžia, vadovaujama Kublajaus Chano, po ilgų kampanijų galiausiai nugalėjo Pietų Songus. 1279 m. vykusi paskutinė kova prie Jameno (Yamen) pažymėjo Songų imperijos pabaigą ir Kinijos įtraukimo į naują Mongolų (Yuan) dinastijos etapą.
Paveldas
Songų dinastija padarė ilgaamžį poveikį Kinijos istorijai: sustiprino biurokratijos ir civilinės tarnybos principus, paskatino kultūros pažangą, technologines inovacijas ir prekybos plėtrą. Nors karinė įtaka buvo ribota, Songų klestėjimas sudarė pagrindą vėlesnėms idėjoms (pvz., Neo-Konfucianizmui), menui ir mokslui Kinijoje ir už jos ribų.
Song Taizu, pirmasis Songų dinastijos imperatorius
Songų dinastijos žemėlapis.
Istorija
Šiaurės daina: 960-1127 m.
Šiaurės Songų dinastija valdė Kiniją 960-1127 m. Pirmasis imperatorius Čao Kuanginas sostinę įkūrė Bianliange (dabar šį miestą vadiname Kaifengu) Šiaurės Kinijoje. Šiaurės Songų dinastija per visą senovės Kinijos istoriją pasižymėjo didžiausiu ekonominiu ir kultūriniu klestėjimu. 1126 m. Jin dinastijos kariuomenė pradėjo pulti Bianliang miestą ir kitais metais Šiaurės Song dinastija baigėsi. Songų dinastija taip pat buvo viena geriausių dinastijų architektūros srityje.
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas Kinijoje pradėjo Songų dinastiją?
Atsakymas: Songų dinastiją Kinijoje pradėjo imperatorius Taizu.
K: Ką padarė Songų imperatorius Taizu, kad pradėtų Songų dinastiją?
A: Prieš suvienydamas Kiniją, Songų imperatorius Taizu išstūmė iš valdžios Vėlyvojo Džou valstybę.
K: Ką nutraukė Songų dinastija?
A: Songų dinastija užbaigė Penkių dinastijų ir dešimties karalysčių laikotarpį.
K: Kiek yra Song dinastijos istorijos laikotarpių?
A: Yra du Song dinastijos istorijos laikotarpiai: Šiaurės Song ir Pietų Song.
K: Kuris Songų dinastijos istorijos laikotarpis truko nuo 960 iki 1127 m. ir kontroliavo didžiąją Kinijos dalį?
A: Šiaurės Songų dinastijos istorijos laikotarpis truko nuo 960 iki 1127 m. ir kontroliavo didžiąją Kinijos dalį.
K: Kada susiformavo Pietų Songų dinastijos istorijos laikotarpis?
A: Pietų Songų dinastijos istorijos laikotarpis susiformavo po to, kai Šiaurės Songai prarado Šiaurės Kinijos kontrolę, kurią perėmė Dzin dinastija.
K: Kas užkariavo Pietų Songų dinastijos istorijos laikotarpį?
A: Pietų Songų dinastijos istorijos laikotarpį užkariavo mongolai.
Ieškoti