Medūzos – kas tai? Apibrėžimas, rūšys, biologija ir pavojai

Sužinokite viską apie medūzas: rūšys, biologija, nuodingumas, pavojai ir maistas – nuo liūto grivos iki mirtinų dėžinių medūzų. Išsamus, aiškus ir iliustruotas vadovas.

Medūzos yra Cnidaria būrio gyvūnai. Jos sudaro monofilinį Medusozoa būrį. Dauguma jų gyvena vandenynuose, sūriame vandenyje — plūduriuoja ir maitinasi smulkiais jūros gyvūnais, pavyzdžiui, planktonu bei mažomis žuvytėmis. Tik nedidelė dalis medūzų gyvena gėlame vandenyje.

Anatomija ir medžioklės įranga

Medūzos turi minkštus, dažniausiai varpo formos kūnus (vadinamus varpais arba kupolais) ir ilgus, dažnai lipnius arba kandžius gyslas kūno apačioje. Mentės — tai ilgos „rankos“ (tentakulos) su specialiomis kandžiojančiomis ląstelėmis, vadinamomis nematocistomis. Nemato­cistos yra mažos kapsulės, kuriose yra susuktas siūlas, kurį staigiai išmetus išsiskiria nuodingi arba užfiksuojantys baltymai; jie leidžia medūzoms pagauti grobį ir gintis.

Medūzos juda susitraukdamos savo varpo formos kūnu (jet propelentiškai), tačiau jų gebėjimas kryptingai plaukti yra ribotas: dauguma rūšių dažniau dreifuoja su vandens srovėmis. Kai kurios rūšys yra gerokai aktyvesnės ir gali plaukti kryptingiau. Kūnas medūzų yra sudarytas daugiausia iš vandens — apie 97 % vandens, todėl jie yra labai jautrūs temperatūros ir druskingumo pokyčiams.

Gyvenimo ciklas ir dauginimasis

Daugumos medūzų gyvenimo cikle būdingi du tarpsniai: sėslus polipo (hidroido) etapas ir plūduriuojantis medūzos (gametoforo) etapas. Išsiemę lervos (planulės) prisitvirtina prie substrato ir virsta polipu. Polipas gali daugintis vegetatyviškai, o vėliau atsiskiria ir išlaisvina jaunus meduzoidinius individų paketus (strobilizacija), kurie išauga į suaugusias medūzas. Kai kurios rūšys gali daugintis ir seksualiai, ir aseksualiai, o kai kurios hidrozojų grupės yra sudėtingos koloniškos formos.

Rūšys ir klasifikacija

Medusozoa apima keturias Cnidaria klases:

• Scyphozoa: tikrosios medūzos
• Cubozoa: dėžinės medūzos
• Staurozoa: medūzos su koteliais
• Hydrozoa: hidroidai

Yra daug medūzų rūšių — nuo kelių centimetrų skersmens iki didžiulių formų. Mažiausios medūzos gali būti vos kelių centimetrų skersmens; didžiausias pavyzdys dažnai minima kaip liūto griva (Cyanea capillata) — jos varpas gali siekti vieną ir daugiau metrų, o ilgos tentakulos gali pasiekti dešimtis metrų (yra pranešimų apie itin ilgus ukryčius). Kai kurios medūzos švyti tamsoje (tai vadinama fosforescencija arba bioliuminescencija), o tai padeda tiek medžioklei, tiek apsisaugojimui.

Pavojingiausios rūšys ir nuodingumas

Viena pavojingiausių grupių yra dėžinės medūzos (Cubozoa) — į jas įeina gentys kaip Chironex, Chiropsalmus ir Carybdea. Jos turi labai toksiškas nuodingąsias medžiagas ir greitai gali sukelti rimtą skausmą, širdies bei kvėpavimo sutrikimus. Mažytė, maždaug 2 cm skersmens Irukandži medūza (Carukia barnesi) taip pat yra pavojinga — jos nuodai gali sukelti sunkius sisteminius simptomus, o kartais ir mirtį.

Medūzų užpuolimo simptomai ir pirmoji pagalba

Įgėlimas gali sukelti vietinį skausmą, paraudimą, pūslėjimą, tirpimą, pykinimą ir galvos svaigimą. Griežtos reakcijos gali apimti kvėpavimo sunkumus, kraujospūdžio kritimą ir šoką. Pirmoji pagalba:

• Ištraukite nukentėjusįjį iš vandens ir užtikrinkite saugumą.
• Nustokite liesti pažeistą vietą plikomis rankomis; nusiplaukite rankas ar užsivilkite pirštines prieš šalinant tentakulas.
• Jeigu įmanoma, tentakulas švelniai nuimkite naudodami pirštines, kortelę ar kitą kietą daiktą — nenaudokite plikų rankų ir nerubkite odos.
• Rinkitės tinkamą skalavimo būdą: jūrų vandenyje skalauti galima, tačiau gėlas vanduo gali aktyvuoti likusias nematocistas. Kai kurių dėžinių medūzų įgėlimų atvejais rekomenduojama naudoti actą (vinegar), nes jis gali inaktyvuoti nematocistas; šios priemonės taikymas priklauso nuo rūšies ir vietinių medicininių gairių.
• Skiriama skausmo malšinimas: karštas vanduo (apie 45 °C) vietiniam panardinimui arba karšto vandens kompresai (iki tol, kol skausmas sumažėja) yra efektyvūs daugeliu atvejų — medicinos literatūroje karšto vandens terapija dažnai pranašaujama prieš šaltą kompresą.
• Labai sunkiems atvejams reikalinga neatidėliotina medicininė pagalba; kai kurių rūšių envenominimui (pvz., Chironex fleckeri) yra specifinis antivenomas.

Ekologinė reikšmė ir žala žmonėms

Medūzos yra svarbūs jūrų ekosistemų komponentai: jos yra tiek plėšrūnai, tiek grobis. Jas minta kai kurie jūrų vėžliai, tam tikros žuvų rūšys (pvz., saulės žuvis), paukščiai ir kita jūrinė fauna. Medūzų populiacijos stichiški padidėjimai — vadinamieji „žydėjimai“ (blooms) — gali sutrikdyti žvejybą, užkimšti žuvų tinklus, užblokuoti jėgainių ir vandens valymo įrenginių filtrus bei paveikti turizmą.

Priešpriešos žydėjimų priežastys dažnai siejamos su žmonių veikla: intensyviu žvejojimu (mažėja natūralūs medūzų plėšrūnai bei konkurentai), klimato kaita (šiltesnis vanduo dažnai palankesnis kai kurioms rūšims), eutrofikacija (maistinių medžiagų perteklius) bei pakrantės modifikacija. Medūzos dauginasi ir greitai užima pakankamai palankias sąlygas.

Medūzos žmonių pašaroje ir perdirbimas

Žmonės valgo medūzas, ypač Azijos šalyse — Kinijoje, Japonijoje, Korėjoje bei Pietryčių Azijoje. Medūzos tekstūra ir paruošimo būdai skiriasi: jos šalinamos nuo gleivių, apdorojamos druska ir aliuminiu (alumas) arba kitas konservavimo priemonėmis, o procesas gali trukti kelias savaites ar net keliasdešimt dienų (kartais minima iki kelių dešimčių dienų), kol pašalinami toksinai ir sutvirtinama tekstūra. Paruoštos medūzos dažnai patiekiamos šaltos kaip salotos su sojų padažu, actu, sezamų aliejumi ar kitais priedais. Sugautos medūzos greitai genda, todėl didžioji dalis produktų perdirbama ir konservuojama prieš platinimą.

Naudinga praktinė informacija

• Jei keliaujate į tropines zonas, pasidomėkite, ar paplūdimiuose ir vandenyse dažni pavojingos medūzos — miestų ir šalių paplūdimiuose dažnai būna įspėjimų juostų ar tinklų.
• Apsauga: plaukiojimo kostiumai ar specialios „stinger“ aprangos (ciasuits) gali sumažinti įgėlimų riziką.
• Jei matote didelį medūzų telkinį prie kranto arba nukentėjusį žmogų — kreipkitės į paplūdimio saugos tarnybą ar skubiąją medicinos pagalbą.

Apibendrinant: medūzos yra biologinė ir ekologinė jūrų gamtos dalis — jų įvairovė, unikalios gynybinės ir medžioklės struktūros daro jas įdomiomis mokslinei studijai, tačiau kartu jos gali kelti rimtą pavojų žmonėms bei ūkinei veiklai, todėl svarbu jas pažinti, gerbti ir tinkamai elgtis jų teritorijoje.

Gyvenimo ciklas

Dauguma medūzų per savo gyvenimo ciklą pereina du skirtingus gyvenimo etapus (kūno formas). Pirmoji - polipoidinė stadija, kai gyvūnas įgauna mažo stiebo su maitinimosi čiuptuvais pavidalą. Labai dažnai šis polipas būna prisitvirtinęs prie jūros dugno ar kito kieto paviršiaus; jis retai juda. Taip gyvenantis polipas vadinamas sėdimuoju. Kai kuriais atvejais polipas laisvai plūduriuoja. Polipai paprastai turi burną, apsuptą į viršų nukreiptų žnyplių. Polipai gali būti pavieniai arba susibūrę į grupes, o kai kurie iš jų susiformuoja lytiniu būdu ir sukuria daugiau polipų. Dauguma polipų yra labai maži, matuojami milimetrais.

Antrajame etape iš mažyčių polipų lytiškai susiformuoja medūzos, kurių kiekviena vadinama medūza. Mažytės medūzos išplaukia iš polipo, o tada auga ir maitinasi planktone. Medūzos dauginasi ir lytiniu, ir nelytiniu būdu. Gerai išsimaitinusios suaugusios medūzos neršia kasdien. Daugumos rūšių nerštas priklauso nuo šviesos, todėl visa populiacija neršia maždaug tuo pačiu paros metu, dažnai sutemus arba auštant. Medūzos paprastai yra patinai arba patelės (kartais pasitaiko hermafroditų). Daugeliu atvejų suaugusieji išleidžia spermą ir ikrus į aplinkinį vandenį, kur (neapsaugoti) ikrai apvaisinami ir subręsta į naujus organizmus.

Medūzos turi spinduliškai simetrišką, skėčio formos kūną, vadinamą varpeliu, kuris paprastai būna su kraštiniais grobį gaudančiais dygliukais. Kelios medūzų rūšys neturi polipinės gyvenimo ciklo dalies, o iš medūzos į kitą medūzų kartą pereina tiesiogiai vystydamos apvaisintus kiaušinėlius. Medūzos stadijos medūzos paprastai gyvena tik iki šešių mėnesių, po to miršta.

Medūzos minta planktonu ir mažomis žuvytėmis, kurias gaudo savo nuodingais spygliukais. Medūzos gali gyventi simbiozėje su dumbliais. Medūzos perneša jas į saulės šviesą ir gauna maistinių medžiagų iš dumblių fotosintezės. Abiejų formų medūzos turi nedidelius čiuptuvėlius su nematocistomis (kandžiojančiomis ląstelėmis), kurios įgelia ir gali sužeisti žmones, jei su jomis susiliečia.

Kiti faktai

Medūzos skiriasi nuo antozojų tuo, kad jų gyvenimo cikle yra medūzos stadija. Jų mitochondrijų DNR molekulės yra linijinės, o ne apskritiminės, kaip antozojų ir beveik visų kitų gyvūnų. Cnidae, Cnidaria sprogstamosios ląstelės, yra vieno tipo. Yra nematocistų, bet nėra spirocistų ar ptychocistų.

Medūzų grupė vadinama sankaupa, o daugybė medūzų vienu metu kartais vadinama žydėjimu.

Polipai

Klausimai ir atsakymai

K: Kokiam filumui priklauso medūzos?

K: Kaip medūzos juda?

K: Kokia yra didžiausia medūzų rūšis?

K: Kaip medūzos naudoja nematocistas?

K: Ar yra pavojingų medūzų rūšių?

K: Kokie gyvūnai minta medūzomis?

K: Kaip medūzos išsaugomos žmonėms vartoti?

Paieška pagal raidę