Siksto koplyčia (Vatikane) – istorija, reikšmė ir Mikelandželo freskos
Siksto koplyčia Vatikane: išsamiai apie jos istoriją, reikšmę, Mikelandželo freskas, popiežiaus ceremonijas ir Kardinolų rinkimus — meno ir religijos šedevras.
Siksto koplyčia - tai didelė koplyčia Vatikano rūmuose, kuriuose Italijoje gyvena popiežius. Koplyčią 1473–1481 m. popiežiui Sikstui IV pastatė Giovanni dei Dolci. Ji pavadinta nuo popiežiaus vardo (lot. Sixtus), o savo formą ir dydį menkai besiskiria nuo Senojo Testamento Šventyklos aprašymų: ilgis apie 40,9 m, plotis apie 13,4 m ir aukštis apie 20,7 m. Interjeras buvo skirtas tiek liturginėms reikmėms, tiek popiežiaus reprezentacijai ir apdailintas prabangiais freskų ciklais bei architektūriniais elementais.
Istorija ir architektūra
Koplyčia pastatyta kaip oficiali popiežiaus kapela ir valstybinių ceremonijų vieta. Per pirmuosius pastatymo metus sienas ir nišas puošė kelios to meto žymios meno dirbtuvės: Sandro Botticelli, Pietro Perugino, Domenico Ghirlandaio, Cosimo Rosselli ir kiti atliko didžiąją sienų dekoraciją, vaizduojančią Mozės ir Kristaus gyvenimus bei biblines scenas. Interjero architektūra yra santūri ir harmoningai proporcinga, su arkadais, langais ir medinėmis karnizų detalėmis, kurios suteikia erdvei monumentalumo.
Freskos ir menininkai
Siksto koplyčia garsėja Renesanso dailininko Mikelandželo freskomis. Svarbiausi jo darbai čia yra lubų dekoracijos (1508–1512) ir ant altarinės sienos esantis šedevras „Paskutiniojo teismo“ (1536–1541). Lubų ciklas vaizduoja devynias Genesis scenas, tarp jų ikoninę „Dievo ir Adomo sutelkimo“ (Creation of Adam), taip pat pranašus, sibiles ir genealoginius laukus. Ant altarinės sienos Mikelandželo „Paskutinysis teismas“ atspindi vėlyvojo Renesanso ir manierizmo bruožus — dramatišką emociją, kompozicijų dinamiką ir intensyvų koloristikos naudojimą.
Be Mikelandželo, sienas puošia ankstesni meistrai, kurių freskos buvo atliktos 1481–1482 m. ir reprezentuoja vėlyvojo gotikos pereitį į ankstyvąjį renesansą. Šių freskų tematiką sudaro Mozės bei Kristaus epizodai bei popiežiaus Sixto IV portretai ir heraldika.
Reikšmė ir paskirtis
Siksto koplyčia yra paties popiežiaus koplyčia. Joje vyksta svarbios mišios ir ceremonijos, svečių priėmimai bei iškilmingi ritualai. Mirus popiežiui, Siksto koplyčioje renkasi Kardinolų kolegija, kuri renka naują popiežių — čia vyksta konklava (lot. conclave), kurio metu kolegija užsidaro ir balsuoja, kol išrenka naują Šventojo Petro įpėdinį.
Restauracija ir apsauga
Nuo XX a. pabaigos vykdytos plataus masto restauracijos (ypač 1980–1994 m.) atskleidė originalių dažų ryškumą ir daug detalių, kurios anksčiau buvo uždengtos suodžiais ir vėlesnėmis restauracijomis. Restauravimo darbai taip pat sukėlė diskusijų apie autentiškumą ir konservavimo metodus, tačiau jie leido šiandienos lankytojams geriau suvokti renesanso dailininkų spalvų paletę ir techniką.
Lankymas ir praktinė informacija
Siksto koplyčia yra dalis Vatikano muziejų komplekso, todėl dauguma lankytojų į koplyčią patenka per muziejų ekskursijas. Dėl jautrios freskų būklės lankymas yra reglamentuojamas: tikslios taisyklės dėl fotografavimo ir ekskursijų priklauso nuo muziejaus politikos — dažnai fotografavimas viduje draudžiamas arba ribojamas, taip pat lankytojai paprastai turi išlaikyti tylą ir gerbti religinę vietą. Rekomenduojama patikrinti oficialią Vatikano muziejų informaciją prieš kelionę.
Siksto koplyčia išlieka vienu svarbiausių Vakarų religijos ir meno simbolių: ji sujungia globalaus tikėjimo institucijos ritualinę reikšmę su aukščiausio lygio meniniu paveldu, pritraukiančiu milijonus lankytojų iš viso pasaulio.
Stačiakampis pastatas paveikslėlio viduryje yra Siksto koplyčia.
Architektūra ir paveikslai
Siksto koplyčia yra stačiakampio formos mūrinis pastatas. Išorė paprasta, be jokių dekoracijų ir didelių durų. Netoli jos viršaus yra praėjimas, skirtas kareiviams. Dviejose šoninėse sienose yra šeši arkiniai langai, o lubos yra lenktos, vadinamos statinės formos skliautu.
Koplyčios vidus gausiai dekoruotas. Grindys iš spalvoto marmuro. Apatinės sienų dalys nudažytos taip, kad atrodo kaip aukso ir sidabro audiniai.
Kitos koplyčios puošmenos - tai paveikslai, kuriuose pasakojamos istorijos, padedančios žmonėms suprasti Jėzų Kristų ir Romos Katalikų Bažnyčią.
Vidurinėje sienų dalyje yra 12 didelių paveikslų, vadinamų freskomis, kurias 1481 m. nutapė garsūs dailininkai. Tai Domenico Ghirlandaio, Sandro Botticelli, Perugino, Cosimo Rosselli, Pinturicchio, Benedetto Ghirlandaio, Luca Signorelli ir Bartolomeo della Gatta. Freskose vaizduojamos Biblijos istorijos. Šiaurinėje pusėje pasakojama apie Mozės gyvenimą. Pietinėje pusėje pasakojama apie Jėzaus gyvenimą.
Virš aukštų, prie langų, nutapyti popiežių paveikslai.
Ant koplyčios sienos kabo Perugino tapytas paveikslas, vaizduojantis Jėzų, duodantį dangaus raktus šventajam Petrui.
Siksto koplyčios lubas nutapė Mikelandželas.
Garsiausias Mikelandželo paveikslas - Adomą kuriantis Dievas.
Mikelandželo "Paskutinis teismas".
Siksto koplyčios lubos
Siksto koplyčios lubos yra garsiausia jos dalis, kurios apžiūrėti atvyksta tūkstančiai lankytojų. 1505 m. popiežius Julijus II paprašė Mikelandželo nutapyti lubas. Mikelandželas buvo garsus skulptorius. Jis nenorėjo būti tapytoju. Po trejų metų jis sutiko tapyti lubas. Jis dirbo 1508-1511 m., stovėdamas ant aukštos platformos ir ištiesęs rankas virš galvos. (Nors kai kurie žmonės mano, kad tapydamas jis atsigulė, tai netiesa.) Kadangi jis tapė ant šlapio tinko, nuo jo sklido baisus kvapas ir karštis. Jis parašė eilėraštį apie tai, kaip jam buvo bloga.
Per vidurį lubų nutapyti devyni paveikslai, pasakojantys istorijas iš Biblijos Senojo Testamento Pradžios knygos. Istorijos prasideda trimis paveikslais, kuriuose Dievas sukuria šviesą, sukuria Žemę, Saulę ir Mėnulį bei jūrą ir dangų.
Kituose trijuose paveikslėliuose pasakojama apie pirmuosius vyrą ir moterį - Adomą ir Ievą. Pirmajame paveikslėlyje Dievas ką tik sukūrė Adomą. Jis ištiesia ranką ir pirštu paliečia Adomą, kad suteiktų jam Gyvybę.
Kitame paveikslėlyje Adomas miega, o Dievas iš vieno Adomo šonkaulio padaro Ievą.
Trečiajame paveikslėlyje yra dvi scenos. Adomą ir Ievą velnias įkalbinėja valgyti vaisių nuo medžio, kurio jiems buvo liepta neliesti. Kitoje scenoje angelas išvaro juos iš Dievo sodo Edene. Šioje istorijoje pasakojama, kaip į pasaulį atėjo nuodėmė.
Trys paskutiniai paveikslėliai yra apie Nojaus arką. Jie pasakoja apie liūdną ir nuodėmingą pasaulį. Dėl žmonių nuodėmių ir negerovių Dievas siunčia tvaną. Tik Nojus ir jo šeima išsigelbsti savo pastatytoje didelėje valtyje. Pasibaigus tvanui, jie pastato aukurą ir užmuša avį kaip auką Dievui. Tačiau tada Nojus augina vynuoges, gamina vyną ir pasigeria. Vienas iš jo sūnų pamato nuogą gulintį Nojų ir juokiasi iš tėvo. Nojui gėda ir jis prakeikia savo sūnų. Šios istorijos rodo, kaip žmonės ir toliau elgiasi neteisingai, net ir tada, kai jiems suteikiama antra galimybė.
Aplink sieną Mikelandželas nutapė dvylika didelių išminčių ir moterų figūrų. Tai buvo pranašai ir sibilės, kurie pasakojo žmonėms, kad Dievas atsiųs Jėzų Kristų, kad išgelbėtų juos nuo nuodėmės.
Ant lubų taip pat nutapyta 20 gražių jaunuolių, vadinamų ignudi. Niekas tiksliai nežino, kas jie yra, bet galbūt tai angelai.
Kai pagaliau buvo atidengtos lubos, visi apstulbo. Mikelandželo gyvenimo istoriją parašęs Giorgio Vasari sako, kad šimtai žmonių kasdien ateidavo žiūrėti ir žvelgti.
Paskutinis teismas
Mikelandželas džiaugėsi galėdamas grįžti prie savo skulptūros. Tačiau 1537 m. popiežius Paulius III liepė jam nutapyti dar vieną didelę freską. Šį kartą ji buvo ant sienos virš altoriaus. Ji buvo baigta 1541 m.
Mikelandželas nutapė paveikslą "Paskutinis teismas", kuriame vaizduojamas Jėzus, teisiantis Žemės žmones ir siunčiantis vienus į pragarą, o kitus šventieji priima į dangų. Daugumą figūrų jis nutapė nuogas. Tai labai supykdė kai kuriuos bažnyčios kunigus. Jie sumokėjo kitam dailininkui, kad šis nupieštų drabužius ant Švenčiausiosios Mergelės Marijos ir daugelio kitų figūrų.
Susiję puslapiai
Ieškoti