Siksto koplyčia

Siksto koplyčia - tai didelė koplyčia Vatikano rūmuose, kuriuose Italijoje gyvena popiežius. Koplyčią 1473-1481 m. popiežiui Sikstui IV pastatė Giovanni dei Dolci.

Siksto koplyčia yra paties popiežiaus koplyčia. Joje vyksta svarbios mišios ir ceremonijos. Mirus popiežiui, Siksto koplyčioje renkasi Kardinolų kolegija, kuri renka naują popiežių.

Siksto koplyčia garsėja Renesanso dailininko Mikelandželo freskomis.

Stačiakampis pastatas paveikslėlio viduryje yra Siksto koplyčia.

Architektūra ir paveikslai

Siksto koplyčia yra stačiakampio formos mūrinis pastatas. Išorė paprasta, be jokių dekoracijų ir didelių durų. Netoli jos viršaus yra praėjimas, skirtas kareiviams. Dviejose šoninėse sienose yra šeši arkiniai langai, o lubos yra lenktos, vadinamos statinės formos skliautu.

Koplyčios vidus gausiai dekoruotas. Grindys iš spalvoto marmuro. Apatinės sienų dalys nudažytos taip, kad atrodo kaip aukso ir sidabro audiniai.

Kitos koplyčios puošmenos - tai paveikslai, kuriuose pasakojamos istorijos, padedančios žmonėms suprasti Jėzų Kristų ir Romos Katalikų Bažnyčią.

Vidurinėje sienų dalyje yra 12 didelių paveikslų, vadinamų freskomis, kurias 1481 m. nutapė garsūs dailininkai. Tai Domenico Ghirlandaio, Sandro Botticelli, Perugino, Cosimo Rosselli, Pinturicchio, Benedetto Ghirlandaio, Luca Signorelli ir Bartolomeo della Gatta. Freskose vaizduojamos Biblijos istorijos. Šiaurinėje pusėje pasakojama apie Mozės gyvenimą. Pietinėje pusėje pasakojama apie Jėzaus gyvenimą.

Virš aukštų, prie langų, nutapyti popiežių paveikslai.

Ant koplyčios sienos kabo Perugino tapytas paveikslas, vaizduojantis Jėzų, duodantį dangaus raktus šventajam Petrui.

Siksto koplyčios lubas nutapė Mikelandželas.

Garsiausias Mikelandželo paveikslas - Adomą kuriantis Dievas.

Mikelandželo "Paskutinis teismas".

Siksto koplyčios lubos

Siksto koplyčios lubos yra garsiausia jos dalis, kurios apžiūrėti atvyksta tūkstančiai lankytojų. 1505 m. popiežius Julijus II paprašė Mikelandželo nutapyti lubas. Mikelandželas buvo garsus skulptorius. Jis nenorėjo būti tapytoju. Po trejų metų jis sutiko tapyti lubas. Jis dirbo 1508-1511 m., stovėdamas ant aukštos platformos ir ištiesęs rankas virš galvos. (Nors kai kurie žmonės mano, kad tapydamas jis atsigulė, tai netiesa.) Kadangi jis tapė ant šlapio tinko, nuo jo sklido baisus kvapas ir karštis. Jis parašė eilėraštį apie tai, kaip jam buvo bloga.

Per vidurį lubų nutapyti devyni paveikslai, pasakojantys istorijas iš Biblijos Senojo Testamento Pradžios knygos. Istorijos prasideda trimis paveikslais, kuriuose Dievas sukuria šviesą, sukuria Žemę, Saulę ir Mėnulį bei jūrą ir dangų.

Kituose trijuose paveikslėliuose pasakojama apie pirmuosius vyrą ir moterį - Adomą ir Ievą. Pirmajame paveikslėlyje Dievas ką tik sukūrė Adomą. Jis ištiesia ranką ir pirštu paliečia Adomą, kad suteiktų jam Gyvybę.

Kitame paveikslėlyje Adomas miega, o Dievas iš vieno Adomo šonkaulio padaro Ievą.

Trečiajame paveikslėlyje yra dvi scenos. Adomą ir Ievą velnias įkalbinėja valgyti vaisių nuo medžio, kurio jiems buvo liepta neliesti. Kitoje scenoje angelas išvaro juos iš Dievo sodo Edene. Šioje istorijoje pasakojama, kaip į pasaulį atėjo nuodėmė.

Trys paskutiniai paveikslėliai yra apie Nojaus arką. Jie pasakoja apie liūdną ir nuodėmingą pasaulį. Dėl žmonių nuodėmių ir negerovių Dievas siunčia tvaną. Tik Nojus ir jo šeima išsigelbsti savo pastatytoje didelėje valtyje. Pasibaigus tvanui, jie pastato aukurą ir užmuša avį kaip auką Dievui. Tačiau tada Nojus augina vynuoges, gamina vyną ir pasigeria. Vienas iš jo sūnų pamato nuogą gulintį Nojų ir juokiasi iš tėvo. Nojui gėda ir jis prakeikia savo sūnų. Šios istorijos rodo, kaip žmonės ir toliau elgiasi neteisingai, net ir tada, kai jiems suteikiama antra galimybė.

Aplink sieną Mikelandželas nutapė dvylika didelių išminčių ir moterų figūrų. Tai buvo pranašai ir sibilės, kurie pasakojo žmonėms, kad Dievas atsiųs Jėzų Kristų, kad išgelbėtų juos nuo nuodėmės.

Ant lubų taip pat nutapyta 20 gražių jaunuolių, vadinamų ignudi. Niekas tiksliai nežino, kas jie yra, bet galbūt tai angelai.

Kai pagaliau buvo atidengtos lubos, visi apstulbo. Mikelandželo gyvenimo istoriją parašęs Giorgio Vasari sako, kad šimtai žmonių kasdien ateidavo žiūrėti ir žvelgti.

Paskutinis teismas

Mikelandželas džiaugėsi galėdamas grįžti prie savo skulptūros. Tačiau 1537 m. popiežius Paulius III liepė jam nutapyti dar vieną didelę freską. Šį kartą ji buvo ant sienos virš altoriaus. Ji buvo baigta 1541 m.

Mikelandželas nutapė paveikslą "Paskutinis teismas", kuriame vaizduojamas Jėzus, teisiantis Žemės žmones ir siunčiantis vienus į pragarą, o kitus šventieji priima į dangų. Daugumą figūrų jis nutapė nuogas. Tai labai supykdė kai kuriuos bažnyčios kunigus. Jie sumokėjo kitam dailininkui, kad šis nupieštų drabužius ant Švenčiausiosios Mergelės Marijos ir daugelio kitų figūrų.