Paskutinis teismas yra garsioji Mikelandželo freska, nutapyta ant Siksto koplyčios altoriaus sienos Vatikane. Pradinis užsakymas buvo suteiktas popiežiaus Klemenso VII 1534 m., tačiau po jo mirties darbą paskatino ir užbaigė Paulius III Farnese. 61 metų Mikelandželas darbą pradėjo 1536 m. ir užbaigė 1541 m. rudenį. Freskos plotas siekia keliolika metrų, todėl tapymas reikalavo scaffolding’ų ir sudėtingos organizacijos bei pagalbininkų.
Siužetas ir kompozicija
Freska vaizduoja antrąjį Kristaus atėjimą, aprašytą evangelisto Jono apokalipsėje. Centre dominuoja Kristus, apsuptas skriejančių angelų ir šventųjų, o šalia jo – apsupta figūrų Marija. Scena vaizduoja akimirką, kai Kristus teisia gyvuosius ir mirusiuosius: vieni kylą į dangų, kiti krenta į pragarą. Žemutinėje kompozicijos dalyje matyti nuskurdę ir pasmerktieji, aukščiau – išgelbėtieji, o viršutiniame plane – angelai ir autoriaus interpretuotos apokaliptinės būtybės.
Simbolika ir atpažįstami personažai
Freskoje susipina Biblijos vaizdiniai, šventųjų portretai ir alegorinės figūros. Vienas iš ryškiausių elementų – šventasis Bartolomiejus, laikantis savo nudurtos odos gabalą; tos odos paviršiuje daugelis atpažįsta paties Mikelandželo autoportretą. Tai buvo stiprus, simbolinis gestas: drobėje Mikelandželas vaizduoja save kaip žmogų, nuogą ir išlaisvintą nuo apranginių kaukių, o kartu – parodo kūno ir sielos kančią.
Technika ir meninis stilius
Mikelandželas, garsus skulptūrinio supratimo turintis dailininkas, savo figūrų anatomiją perteikia kaip tvirtus, raumeningus kūnus, dažnai su pasuktais ir įtemptais pozomis. Dėl to freska laikoma vienu iš ankstyvųjų manierizmo pavyzdžių – stilizuotų, dramatiškų figūrų ir sudėtingų kompozicijų, kuriose akcentuojamas emocinis ir kūno ekspresija. Dailininkas naudojo tradicinę freskos techniką – dažymą ant drėgno tinko (buon fresco) – tačiau vėlesni pridėjimai ir retušuotės kartais buvo atliekami ir ant sauso tinko.
Kontroversijos ir cenzūra
Nutapęs daug nuogų figūrų, Mikelandželas sulaukė ne tik pagyrų, bet ir kritikos. Dėl to, kad paveiksle vaizduojami nuogi šventieji su apnuogintais lytiniais organais, Mikelandželas buvo apkaltintas amoralumu ir nepadorumu. Kardinolas pareiškė, kad to negalima toleruoti svarbiausioje krikščionybės bažnyčioje. Buvo pradėta cenzūros kampanija, žinoma kaip "Figos lapelio kampanija". Karafa ir monsinjoras Sernini (Mantujos ambasadorius) pradėjo kampaniją, kad freskos būtų uždengtos arba pašalintos.
Viena iš labiausiai aptariamų epizodų – reakcija į pastabas iš popiežiaus ceremonmeisterio Bjagio da Cesena: kai jis pareiškė, kad "labiausiai gėdinga, jog tokioje šventoje vietoje buvo pavaizduotos visos tos nuogos figūros, taip gėdingai atsiskleidžiančios", ir kad tai ne darbas popiežiaus koplyčiai, o veikiau "viešosioms pirtims ir smuklėms", Mikelandželas į sceną įkomponavo Cesenos atvaizdą kaip Minosą, požemių pasaulio teisėją (paveikslo dešinysis apatinis kampas). Sakoma, kad kai Čezena pasiskundė popiežiui, šis atsakė, kad jo jurisdikcija neapima pragaro, todėl portretas turės likti.
Vis dėlto dalį nuogybių vėliau uždengė dailininkas Daniele da Volterra, kurį istorija prisimena paniekinamu pravarde "Il Braghettone" (liet. "breketų tapytojas"). Jo uždengimai buvo atlikti pagal po Reformacijos susidariusius moralinius ir bažnytinius reikalavimus – tai buvo dalis platesnės kontrreformacijos tendencijos mažinti atvirą nuogybę sakraliniame mene.
Restauracijos ir paveldas
Per kelis šimtmečius freska kentėjo nuo dūmų, šviesos ir vėlų restauratorių retušų. Daugiausiai dėmesio sulaukusi nauja restauracija vyko 1980–1994 m. – ji pašalino senąsias priemaišas ir tamsius perdengimus, atskleidė ankstesnę, ryškesnę spalvų gamą ir Mikelandželo piešimo subtilybes. Restauracija sukėlė intensyvias diskusijas: vieni gyrė atgaivintą spalvingumą ir detalumą, kiti teigė, kad šiuolaikinės valymo priemonės per daug pakeitė pirminį vaizdą. Nepaisant to, šis darbas padėjo geriau suprasti Mikelandželo techniką ir kūrybinį braižą.
Poveikis ir reikšmė
Paskutinis teismas turi milžinišką meno istorijos reikšmę: jis užbaigė vieną iš svarbiausių Mikelandželo kūrybinių epochų po Siksto koplyčios lubų nutapymo ir parodė naują, dramatišką figūrų traktavimą. Freska nuo savo atsiradimo laikų kėlė diskusijas apie religinį meną, moralę ir meno autonomiją. Ji tapo referencine vieta ne tik meno tyrėjams, bet ir plačiajai auditorijai – apie ją rašyta, ją kopijuota, apie ją ginčytasi ir ją restauruota, todėl ši freska iki šiol išlieka viena iš labiausiai aptariamų ir lankomų meno pasaulio kūrinių.
