Nojaus arka

Aprašymas

Pasak Biblijos, arka buvo pagaminta iš fanermedžio. Galbūt tai kiparisų mediena, iš kurios Artimuosiuose Rytuose buvo gaminami laivai. Kiparisai buvo tinkami laivams gaminti, nes turėjo tvirtą medieną iš didelio kamieno ir galūnių. Tačiau niekas tiksliai nežino, koks medis buvo gopherwood.

Skrynia buvo 300 uolekčių ilgio ir 50 uolekčių pločio, o jos aukštis - 30 uolekčių. Ilgą laiką žmonės tiksliai nežinojo, kiek yra uolektis. Vieną dieną vėlesniais XIX a. metais archeologai Jeruzalėje rado tunelį. Šis tunelis buvo pastatytas karaliaus Ezekijo laikais (apie 700 m. pr. m. e.). Prie įėjimo buvo užrašas, kuriame sakoma, kad tunelio ilgis - 1200 uolekčių. Archeologai išmatavo tunelį ir pamatavo, kad jo ilgis yra 1800 pėdų (54 000 cm). Taigi dabar žmonės žino, kad hebrajiškas uolektis, bent jau karaliaus Ezekijo laikais, buvo 20,4 colio (51,816 centimetro).

Arkos forma ir dydis buvo labai tinkami plūduriuoti (arka buvo sukurta plūduriuoti, o ne greitai skęsti vandenyje). Daugelis krovininių laivų pastatyti kaip Nojaus arka, nes tokia konstrukcija labai stabiliai laikosi vandenyje.

Baigęs surinkti arką iš faneros lentų, Nojus turėjo padaryti ją sandarią (kad vanduo nepatektų į arkos vidų). Anot Biblijos, Dievas liepė Nojui naudoti smolę, vandeniui atsparią medžiagą, kuria nudažyti arkos vidų ir išorę.

Arkos statyba tikriausiai užtruko apie 55-75 metus, atsižvelgiant į Nojaus amžių ir jo sūnų amžių, kai prasidėjo tvanas.

Natūralistiniai metodai

Renesanso laikais atsirado nauja mokslo rūšis. Šie žmonės niekada neabejojo pažodine Arkos istorijos tiesa. Jie ėmė mąstyti apie ją praktiniu požiūriu. XV a. Alfonsas Tostada rašė apie Arkos logiką, įskaitant tokius dalykus kaip mėšlo atsikratymo ir gryno oro cirkuliavimo tvarka. XVI a. geometras Johannesas Buteo nustatė laivo vidaus matmenis. Jis taip pat numatė vietą Nojaus malūnams ir beorėms krosnims. Vėlesni žmonės taip pat naudojosi jo modeliu.

XVII a. buvo atrasta ir tyrinėjama Amerika. Dėl to kilo naujų problemų. Visos rūšys turėjo vėl plisti iš vieno taško, po tvano. Akivaizdus atsakymas buvo, kad žmogus po Babelio bokšto sugriovimo pasklido po žemynus. Skirtingos grupės su savimi pasiėmė gyvūnus. Tačiau kai kurie rezultatai atrodė keistoki: kodėl Šiaurės Amerikos vietiniai gyventojai pasiėmė žiurkėnus, bet ne arklius, 1646 m. stebėjosi seras Tomas Braunas (Thomas Browne)? "Labai keista, kad Amerikoje gausu plėšriųjų ir kenksmingų žvėrių, bet nėra to būtino sutvėrimo - arklio."

Browne'as vienas pirmųjų suabejojo savaiminio susidarymo sąvoka. Jis buvo gydytojas ir mokslininkas mėgėjas, kuris šį pastebėjimą pateikė tik tarp kitko. To meto Biblijos tyrinėtojai, tokie kaip Justas Lipsius (Justus Lipsius, 1547-1606) ir Atanazijus Kircheris (Athanasius Kircher, apie 1601-1980), taip pat pradėjo atidžiau nagrinėti Arkos istoriją. Jie bandė suderinti Biblijos pasakojimą su to meto gamtos istorijos žiniomis. Gautos hipotezės buvo svarbios. Jos buvo augalų ir gyvūnų geografinio paplitimo tyrimų varomoji jėga. XVIII a. tokie tyrimai tapo biogeografija. Gamtos tyrinėtojai pradėjo ieškoti sąsajų tarp klimato ir prie jo prisitaikiusių gyvūnų bei augalų. Viena iš svarbių teorijų teigė, kad biblinis Araratas buvo išraižytas skirtingų klimato zonų juostomis. Keičiantis klimatui, judėjo ir su juo susiję gyvūnai. Ilgainiui jie išplito ir vėl apgyvendino Žemės rutulį.

Taip pat kilo problema dėl vis didėjančio žinomų rūšių skaičiaus: Kircheriui ir ankstesniems gamtos istorikams nebuvo sunku rasti vietos visoms žinomoms gyvūnų rūšims arkoje, tačiau tuo metu, kai dirbo Johnas Ray (1627-1705), praėjus vos keliems dešimtmečiams po Kircherio, jų buvo rasta daug daugiau. Vis sunkiau buvo į Arkos istoriją įtraukti visą gyvūnų įvairovę, ir iki 1700 m. tik nedaugelis gamtos istorikų matė priežasčių tikėti pažodiniu pasakojimo apie Nojaus arką aiškinimu.

Viso dydžio kopija

2011 m. Nyderlanduose, Dordrechto mieste, pastatyta tikro dydžio Nojaus arkos kopija.