Pagal Biblijos Pradžios knygos 6–9 skyrius, Nojaus arka buvo laivas, kurį Dievas liepė pastatyti Nojui tam, kad jis išgelbėtų save, savo šeimą ir gyvūniją nuo visos Žemės užtvindymo. Tekste sakoma, kad į arką įėjo Nojus, jo žmona, jų trys sūnūs ir jų žmonos; tradiciškai šie sūnūs vadinami Semu, Hamui ir Jafetui. Kai kurios vėlesnės ar apokrifinės tradicijos mini kitus vardus (pvz. nurodoma Kanaaną ar kitus asmenis), tačiau tai nėra tiesioginė kanoninės Pradžios knygos teiginio dalis. Pasakojime nurodoma, kad arka galiausiai sustojo ant Ararato kalnų, paprastai tapatinamų su aukštesniu to regiono tašku — Ararato kalnu, esančiu dabartinėje Turkijoje.

Apibrėžimas ir paskirtis

Arka bibliniame kontekste yra gelbėjimo priemonė — didelis medinis laivas, skirtas išsaugoti žmonių ir gyvūnų gyvybes visuotinio tvano metu. Pasakojimas primena įvairias potvynių sakmes kitose senovės kultūrose (pvz., Gilgamešo epas), todėl Nojaus istorija yra tiek religinė, tiek kultūrinė legenda, turinti daug interpretacijų: nuo pažodinio istorinio įvykio iki moralinės alegorijos apie nuodėmę, teisingumą ir išgelbėjimą.

Dydis ir konstrukcija

Pradžios knygoje arka aprašoma kaip turinti dydį 300 × 50 × 30 „alkūnių“ (dažniausiai verčiama kaip „cubits“). Alkūnės ilgis nėra vienareikšmis ir priklauso nuo to, kokį centimetro ilgį susieji su senovine mato vienete:

  • Jei alkūnė priimama ~45,7 cm (18 colių), tuomet arka būtų maždaug 137 × 23 × 14 m;
  • jei naudojama ilgesnė „karališkoji“ alkūnė (~52,5 cm), tuomet apytiksliai 157 × 26 × 16 m.

Todėl tūris pagal skirtingas prielaidas gali svyruoti maždaug nuo 44 000 iki 65 000 kubinių metrų. Pagal šiuos skaičiavimus arka būtų buvusi mažesnė už modernius kelto tipo ar kruizinių linijų laivus, bet labai talpi medinė konstrukcija savo laikui. Biblija nurodo, kad arka turėjo tris aukštus (decks) ir vieną durų angą, taip pat angą viršuje, todėl konstrukcija būtų priminusi storą, kelių denių medinę dėžę.

Gyvūnų ir žmonių kiekis — logistiniai klausimai

Biblijoje sakoma, kad į arką buvo imami gyvūnai „po porą“ (poromis), o švarūs gyvuliai ir paukščiai — po septynis (pagal tam tikras vertimes). Praktiniai klausimai, keliami kritiškų vertinimų, yra:

  • Kaip buvo prižiūrimi ir maitinami tokie kiekiai gyvūnų ilgą laiką?
  • Kaip būtų įmanoma sutalpinti milijonus rūšių (jeigu pasakojimą suprastume pažodžiui) — dalis tyrėjų spėlioja apie reprezentatyvius „prototipus“ arba apie sugrupuotas „kilmės grupes“;
  • biologiniai, ekologiniai ir genetiniai iššūkiai (pvz., potvynio poveikis klimato, dirvos, ekosistemų atkūrimui).

Istorija, tradicija ir kultūrinės versijos

Nojaus arkos pasakojimas randamas ne tik Hebrajų Biblijoje, bet ir judaistinėse, krikščioniškose bei islamiškose tradicijose (Korane), taip pat turi analogijų kitose senovės tautų potvynių mituose. Viduramžiais ir ankstyvaisiais moderniaisiais laikais Ararat tapo svarbiu religinio naratyvo tašku ir daugelio ekspedicijų tikslo objektu.

Ar buvo arka ant Ararato? Įrodymai ir paieškos

Per pastaruosius ~200 metų įvairios ekspedicijos, tyrinėtojai ir entuziastai teigė radę arkos likučius ant Didžiojo arba Mažojo Ararato šlaitų. Dažniausiai pateikiami „įrodymai“ buvo:

  • nuotraukos ir satelitiniai vaizdai, kuriuos vėliau paaiškėjo kaip netikri arba klaidingai interpretuoti;
  • medžio fragmentai, kurių radiokarboninis datavimas rodė neseną kilmę;
  • geologinės struktūros, interpretuotos kaip žmogaus pastatyta konstrukcija, bet dažnai paaiškinamos vulkaninėmis ar sedimentinėmis formomis.

Šiuo metu nėra plačiai priimtų, publikuotų ir patikrintų archeologinių įrodymų, patvirtinančių, kad biblijinė arka išliko ant Ararato kalno ar kur kitur. Dauguma mokslininkų ir archeologų laiko Ararat paieškas neįrodytomis arba paremta netinkamais duomenimis.

Mokslo požiūris

Šiuolaikinė geologija ir biologija neteikia vienareikšmiško patvirtinimo visuotinio, visą Žemę užliejusio tvano versijai taip, kaip jis aprašytas pažodžiui. Tačiau regioniniai potvyniai archeologiniuose sluoksniuose patvirtinti — senovės žmonės patyrė dideles audras ir vietines katastrofas, kurios galėjo tapti pagrindu tokioms tradicijoms. Dauguma mokslininkų aiškina Nojaus pasakojimą kaip kultūrinį ir literatūrinį reiškinį, galimai paremta tikrais regioniniais įvykiais.

Išvados

Nojaus arka yra reikšmingas religinis ir kultūrinis simbolis, aprašytas Pradžios knygoje. Jos biblinis dydis leidžia modeliuoti apytikslius matmenis (dešimtys metrų ilgio, pločio ir aukščio), tačiau daugumos mokslininkų nuomone nėra patikimų archeologinių įrodymų, kad pažodinis laivas išliko iki šių dienų ant Ararato ar kitur. Tvirtos diskusijos apie Nojų ir arką tęsiasi — jos liečia tiek istorijos, teologijos, tiek ir gamtos mokslų sritis, o galutinio konsensuso dėl pažodinio įvykio nėra.

Jei domina detalesnė informacija apie konkrečias ar ant Ararato rastas ekspedicijas ar radiokarboninio datavimo rezultatus, galiu parengti santrauką su dažniausiai minimomis bylos studijomis ir jų kritiniais vertinimais.