Džonas Rėjus (John Ray, 1627 m. lapkričio 29 d. – 1705 m. sausio 17 d.) – anglų gamtininkas, dažnai vadinamas Anglijos gamtos istorijos tėvu. Gimė kaip kaimo kalvio sūnus ir 1644 m., gavęs stipendiją, įstojo į Kembridžo universitetą. Tai buvo karo ir sąmyšio laikotarpis – puritonai kovojo prieš Karolį I. 1648 m. gavęs bakalauro laipsnį, jis išbuvo Trejybės koledže kaip narys.

Rėjus priklausė protestantams atsiskyrėliams, tačiau 1660 m., kai Karolis II sugrįžo, jis buvo įšventintas Anglikonų bažnyčios kunigu Londone. Po karaliaus sugrįžimo buvo spaudžiama vienybė bažnyčios gyvenime: 1662 m. Vienodumo aktas privalomai įtvirtino Bendrosios maldos knygos vartojimą, o daug puritoniškų pažiūrų žmonių tam pasipriešino. Rėjus nenorėjo pasirašyti priesaikos, todėl turėjo atsisakyti savo brolijos ir nebegalėjo dirbti kaip aktyvus kunigas; grįžo į gimtąjį Black Notley kaimą netoli Braintree, Esekse, kur ir toliau domėjosi gamta.

Kelionės ir bendradarbiavimas su Francis Willughby

Black Notley jis susipažino su buvusiu studentu Fransisu Vilbiu (Francis Willughby). Kartu jie trejus metus keliavo po žemyninę Europą, sistemingai rinkdami rūšių pavyzdžius, piešinius ir žinias apie vietinę fauną bei florą. Po Willughby ankstyvos mirties Rėjus tvarkė ir išleido jo paruoštus darbus apie paukščius ir žuvis, taip užtikrindamas, kad kolegos pastangos būtų paskelbtos ir pritaikytos tolimesniems tyrimams.

Mokslinė metodika ir požiūris

1666 m. grįžęs į Angliją Rėjus įstojo į naujai įkurtą Karališkąją draugiją ir skyrė savo gyvenimą gamtos istorijos studijoms. Jis skatino kruopštų stebėjimą, palyginimą ir detalų aprašymą – pabrėžė empirizmą kaip pagrindinį mokslo metodą, prieštaravo vien tik dedukcinei scholastikai bei griežtai „arba/arba“ tipo klasifikacijoms. Jo darbo principas buvo rinkti daug pavyzdžių, fiksuoti panašumus ir skirtumus ir remtis faktais, o ne tik logine spekuliacija.

Pagrindiniai moksliniai darbai ir idėjos

Rėjus paskelbė svarbių darbų apie augalus, gyvūnus ir gamtos teologiją. Jo "Historia Plantarum" (didžiausias jo augalų tyrimas) ir kiti leidiniai ženkliai prisidėjo prie taksonomijos vystymosi. Rėjus nebuvo patvirtinęs vien tik formalios dichotomijos; vietoj to jis klasifikavo augalus ir gyvūnus pagal patikimus bei stebimus panašumus ir skirtumus, taikydamas kelis požymius kartu.

Rūšies samprata: Rėjus pirmasis aiškiai apibrėžė biologinę rūšies sąvoką prieš linėjant XVIII a. taksonomams. Jis rūšį suvokė kaip natūralų, pastovų organizmų vienetą, kurį pažinti galima per nuoseklų stebėjimą ir palyginimą. Nors jis manydavo, kad rūšys yra Dievo sukurtos ir iš dalies pastovios, jo empiriniai apribojimai ir klasifikaciniai kriterijai tapo svarbiu pagrindu vėlesniems mokslininkams, tarp jų ir Linėjui.

Redagavimas ir leidyba

Rėjus ne tik rašė savo monografijas, bet ir redagavo kitų gamtininkų rankraščius, ypač Fransiso Vilbius darbų leidinius apie paukščius ir žuvis. Jo leidybos pastangos padėjo plačiau išplatinti sistemingus faunos ir floros aprašymus bei iliustracijas, kurios buvo svarbios tolimesniems taksonomijos žingsniams.

Palikimas

Rėjaus indėlis – išsamūs aprašai, nuosekli stebėjimų metodika ir aiški rūšies samprata – reikšmingai pagreitino biologinės sistematikos raidą. Jo darbai padėjo pereiti nuo viduramžių ir scholastinių tradicijų prie modernaus, empiriniu pagrindu grįsto tyrimo, o idėjos ir klasifikaciniai principai darė įtaką XVIII a. taksonomams ir tolesnei gamtos istorijos raidai. Svarbiausi jo moksliniai darbus finansiškai rėmė Karališkoji draugija, kurios prezidentu kritiniu 1680-ųjų metų laikotarpiu buvo Samuelis Pepysas.

Rėjaus darbai iki šiol vertinami kaip kertiniai mokslo istorijoje – ne vien dėl aprašytos medžiagos kiekio, bet ir dėl metodologinio poslinkio į išsamų stebėjimą, kelis požymius taikančią klasifikaciją ir aiškų rūšies termino apibrėžimą.