Manicheizmas: gnostinė Persijos religija — kilmė, raštai, plitimas

Manicheizmas: gnostinė Persijos religija — kilmė, pranašas Manis, prarasti raštai ir plitimas nuo Sasanidų Persijos iki Kinijos ir Romos — istorinis bei kultūrinis apžvalga.

Manicheizmas (šiuolaikinės persų kalbos [آیین مانی] klaida: {{lang}}: script: arab not supported for code: fa (help) Āyin e Māni) buvo viena iš pagrindinių Irano gnostinių religijų. Iš pradžių ji kilo iš Sasanidų Persijos. Didžioji dalis originalių pranašo ir įkūrėjo Manio (sirų kalba, ܡܐܢܝ,, apytikriai 216–274 m. po Kr.) raštų yra praradusi, tačiau išliko daug vertimų, citatų ir fragmentinių tekstų įvairiomis kalbomis. Manicheizmas pasiekė savo aukštumą tarp III ir VII a. — tuo metu tai buvo viena labiausiai paplitusių religijų, turėjusi bendruomenes tiek Kinijos rytuose, tiek Romos imperijos vakaruose. Atrodo, kad pietų Kinijoje manicheizmas galutinai išnyko iki XVI a.

Kilmė ir Manio biografija

Manis save laikė pranašu ir sinteze tarp ankstesnių tradicijų — jis jungė elementus iš krikščionybės, zoroastrizmo, budizmo ir įvairių gnostinių mokymų. Savo mokymuose jis skelbė griežtą dualizmą: pasaulis buvo traktuojamas kaip kovos laukas tarp Šviesos (dvasios) ir Tamsos (materijos). Pagal Mani idėjas, žmonių sielos yra Šviesos dalelės, laisvės galimybė priklauso nuo dvasinio pažinimo ir asketiškos praktikos.

Mokymas, praktikavimas ir organizacija

Pagrindiniai manicheizmo principai apėmė:

• Dualistinę kosmologiją — Visata atsirado susidūrimo tarp Šviesos ir Tamsos metu, o žmogus turi išlaisvinti Šviesos daleles iš materijos.
• Etinę skaidrumą — tam tikros grupės (vadinamos „išrinktaisiais“ arba „elektais“) gyveno griežtai asketiškai, o platesnė bendruomenė („klausytojai“) palaikė juos materialine parama.
• Misijų veiklą ir vertimus — Manis ir jo pasekėjai aktyviai skleidė mokymą, verčiant šventraščius ir adaptuojant idėjas prie skirtingų kultūrų.

Raštai ir tekstai

Pirminės šešios šventosios manicheizmo knygos buvo parašytos sirų aramėjų kalba. Jos vėliau buvo išverstos ir pritaikytos prie vietinių auditorijų, todėl manichėjų tradicija žinoma iš įvairių šaltinių ir kalbų. Kai kurie žinomi fragmentai ir pavadinimai išliko per kitus šaltinius arba archeologinius radinius (pvz., Šaburaganas — Manio knyga, skirta Šapūro I), taip pat keli tekstai rasti Kephalaia tipo rinkiniuose. Nustatyti pilni originalūs Manio raštai yra reti, tačiau atskiros dalys išliko vertimuose į vidurinę persų (pahlavi), partų, sogdų, uigūrų ir kinų kalbas bei Vakarų versijose į graikų, koptų ir lotynų.

Plitimas ir geografinis paplitimas

Per savo gyvavimo laikotarpį manicheizmas plito dviem pagrindinėmis kryptimis:

• Į rytus — per Centrinę Aziją, Sogdiją ir uigurų teritorijas, galiausiai pasiekė Kiniją, kur manicheizmo bendruomenės egzistavo įvairiuose regionuose. Kinų raštuose manicheizmas kartais maišomas su budizmu dėl adaptacijos terminų ir vaizdinių.
• Į vakarus — per Romos imperijos šiaurinius ir rytinius regionus, kur jis buvo žinomas tarp įvairių krikščioniškų ir pagoniškų bendruomenių; manichėjų tekstai taip pat pasiekė Egiptą (koptų kalba) ir Vakarų Europos kultūras (lotynų ir graikų fragmentai).

Persekiojimas ir nykimas

Manicheizmo plitimas dažnai sukėlė įtampą su dominuojančiomis religijomis. Dėl savo konkurencijos ir teologinių skirtumų manichėjai buvo persekiojami tiek krikščionių, tiek zoroastristų, o vėliau ir islamo valdžių. Viduramžių Europoje manicheizmo idėjos buvo kartais prilyginamos erezijoms. Nors manichėjų institucijos išliko kai kuriose vietose kelis šimtmečius, jų įtaka pamažu menko; dauguma tradicijų nunyko dėl persekiojimų, asimiliacijos į kitas religijas ir praradimo raštų bei mokytojų.

Paveldas ir reikšmė

Nors kaip organizuota religija manicheizmas galiausiai išnyko, jis paliko reikšmingą paveldą: jo dualistinės idėjos ir gnostinės intuicijos paveikė kitus mąstytojus ir religinę sąmonę. Archeologiniai radiniai — tekstai iš Turpan’o, Kansu provincijos ir Egipto — bei viduramžių šaltiniai suteikia informaciją apie manichėjų liturgiją, ikonografiją ir socialinę organizaciją. Manicheizmo istorija taip pat yra svarbi studijoms apie religinį sincretizmą, teksto vertimo praktiką ir tarpkultūrinį religijų skverbimąsi.

Apibendrinant, manicheizmas buvo tarpkultūrinė, misijinė religija su aiškiu dualistiniu pasaulėvaizdžiu, reikšmingai prisidėjusi prie ankstyvųjų vidurinių epochų religinių srovių formavimo ir palikusi daug vertingų šaltinių tolimesniems istoriniams ir teologiniams tyrimams.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra manicheizmas?

K: Kas įkūrė manicheizmą?

Klausimas: Kokia kalba buvo parašytos šešios pirmosios šventosios manicheizmo knygos?

K: Kaip plito religija?

K: Ar buvo pasipriešinimo jos plitimui?

K: Kada jis išnyko?

Paieška pagal raidę