Atleidimas: kas tai? Reikšmė, procesas ir emocijų išlaisvinimas

Įvadas

Atleidimas yra protinis arba dvasinis procesas. Tai reiškia, kad nebereikia pykti ant kito žmogaus arba ant savęs. Tai gali būti dėl nusikaltimo, nuodėmės, nuoskaudos, įžeidimo, skirtumo, klaidos, paklydimo ar nesėkmės.

Atleidimas nereikalauja bausmės ar žalos atlyginimo. Jis suteikiamas nesitikint jokios kompensacijos. Atleidimas gali būti susijęs su atsiprašymu.

Atleidimas susijęs su atleidžiančio asmens jausmais ir jo santykiais su asmeniu, kuriam atleidžiama. Atleidimas gali įvykti asmeniui, kuriam atleidžiama, apie tai nė nežinant. Pavyzdžiui, žmogus gali atleisti kitam asmeniui, kuris yra miręs arba kurio ilgai nematė.

Atleidimas reiškia, kad pamirštate nusikaltimus. Jis yra nuoširdus ir tikras. Jis nekelia žeminančių sąlygų. Jis nėra motyvuotas išdidumo. Tikrasis atleidimas pažįstamas iš darbų, o ne iš žodžių.

Mahatma Gandis sakė: "Silpnieji niekada negali atleisti. Atleidimas yra stipriųjų savybė."

Religinis požiūris į atleidimą

Daugelyje pasaulio religijų yra mokymų apie atleidimą. Šie mokymai sudaro šiuolaikinių atleidimo tradicijų ir praktikos pagrindą.

Judaizmas

Judaizme, jei žmogus padaro žalą, jis turi kreiptis į tuos, kuriems padarė žalą, ir paprašyti atleidimo. Jei jis nuoširdžiai ir sąžiningai atsiprašo asmens, kuriam padarė žalą, ir stengiasi atitaisyti padarytą skriaudą, nuskriaustasis privalo jam atleisti.

"Kaip aš visiems atleidžiu, taip ir Tu suteik man malonę kitų akyse, kad ir jie man visiškai atleistų." -Tefila Zaka

Kiekvienais metais žydai mini Jom Kipurą, arba Sutaikinimo dieną. Prieš Jom Kipur žydai prašo atleidimo tų, kuriuos nuskriaudė per praėjusius metus (jei to dar nepadarė). Per patį Jom Kipurą žydai pasninkauja ir meldžia Dievo atleidimo už nuodėmes, kurias jie padarė prieš Dievą per praėjusius metus. Dievas gali atleisti tik tas nuodėmes, kurias žmogus padarė prieš Dievą. Štai kodėl žydams taip pat būtina prašyti atleidimo iš tų žmonių, kuriuos jie nuskriaudė.

Krikščionybė

Krikščionybėje Jėzus kalbėjo apie tai, kaip svarbu atleisti kitiems, arba rodyti gailestingumą. Naujajame Testamente yra keletas pavyzdžių.

"Palaiminti gailestingieji, nes jiems bus parodytas gailestingumas." -Matijo 5:7 (NTV)

"Bet aš sakau jums, kurie mane girdite: Mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia, laiminkite tuos, kurie jus keikia, melskitės už tuos, kurie jus skriaudžia. Jei kas tave muša per vieną skruostą, atsuk jam ir kitą." -Luk 6, 27-29 (NIV)

"Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas yra gailestingas." -Lk 6, 36 (NIV)

"Nespręskite, ir nebūsite teisiami. Nesmerkite, ir nebūsite pasmerkti. Atleiskite, ir jums bus atleista." -Lk 6, 37 (NIV)

Jėzus palyginimu apie neatleidžiantį tarną (Mt 18, 21-35) pasakė, kad turėtume atleisti be ribų. Palyginimas apie sūnų palaidūną yra bene geriausiai žinomas palyginimas apie atleidimą, kuriame kalbama apie Dievo atleidimą savo žmonėms.

Islamas

Islamas moko, kad Alachas yra Al-Ghaffur ("Dažnai atleidžiantis") ir kad Alachas yra pirminis viso atleidimo šaltinis (ghufran غفران). Prašyti Allaho atleidimo su atgaila yra dorybė.

Korane ir Hadisuose yra daugybė eilučių, kuriose rekomenduojama atleisti.

"Dievas atleidžia tai, kas praeityje." -Koranas 5:95

Islamas rekomenduoja atleisti tikintiesiems, nes Dievas vertina atleidimą. Tačiau islamas taip pat leidžia atkeršyti tiek, kiek buvo padaryta žalos.

"Atpildas už skriaudą yra jai lygi skriauda, bet jei žmogus atleidžia ir susitaiko, jam atlygis priklauso nuo Dievo, nes Dievas nemyli tų, kurie elgiasi neteisingai." -Koranas 42:40

Tikintieji skatinami atleisti vienas kitam, žadant atlygį iš Alacho.

Bahajų tikėjimas

Bahajų tikėjime, bahajų literatūroje aiškinama, kaip būti atlaidžiam kitiems.

"Mylėkite kūrinius dėl Dievo, o ne dėl jų pačių. Niekada netapsite pikti ar nekantrūs, jei mylėsite juos dėl Dievo. Žmonija nėra tobula. Kiekviename žmoguje yra netobulumų, ir jūs visada tapsite nelaimingi, jei žiūrėsite į pačius žmones. Tačiau jei žvelgsite į Dievą, mylėsite juos ir būsite jiems malonūs, nes Dievo pasaulis yra tobulumo ir visiško gailestingumo pasaulis. Todėl nežiūrėkite į kieno nors trūkumus; žiūrėkite atleidimo žvilgsniu". -Abdu'l-Bahá, Visuotinės taikos skelbimas, p. 92.

Bahajų tikėjimo sergėtojo Shoghi Effendi raštuose teigiama, kad turėtumėte "atleisti ir pamiršti" žmogaus veiksmus prieš jus, kad jums būtų atleista.

Budizmas

Budizme atleidimas neleidžia kenksmingoms mintims pakenkti žmogaus psichinei gerovei. Budizmas pripažįsta, kad neapykantos jausmai turi ilgalaikį poveikį karmai. Budizmas skatina teigiamą poveikį darančias mintis.

"Apmąstydami karmos dėsnį suvokiame, kad reikia ne keršyti, o praktikuoti mettā ir atleidimą, nes nukentėjusysis iš tiesų yra pats nelaimingiausias iš visų."

Kai kyla nuoskaudų, budistinė praktika - ramiai jas paleisti. Budizmas daugiausia dėmesio skiria išsilaisvinimui nuo kančios medituojant.

Budizmas abejoja emocijomis, dėl kurių reikia atleisti.

"Jei neatleidome, vis dar kuriame savo tapatybę aplink savo skausmą, ir tai yra tai, kas atgimsta iš naujo. Štai kas kenčia."

Budizmas pabrėžia mettā (meilės gerumą), karuṇā (užuojautą), mudita (džiaugsmą) ir upekkhā (ramybę) kaip būdus, padedančius pirmiausia išvengti nuoskaudų. Šios idėjos padeda suprasti kančią pasaulyje - tiek mūsų pačių, tiek kitų žmonių kančią.

Induizmas

Atleidimas yra viena iš šešių pagrindinių induizmo dorybių. Neatleidžiantis žmogus nešioja blogų prisiminimų, neigiamų jausmų ir neišspręstų emocijų bagažą, kuris turi įtakos dabarčiai ir ateičiai. Induizme žmogus turi atleisti kitiems, taip pat turi siekti atleidimo už tai, kad ką nors nuskriaudė.

Induistų epuose ir senovės literatūroje taip pat kalbama apie atleidimą. Pavyzdžiui:

"Atleidimas yra dorybė; atleidimas yra auka; atleidimas yra Vedos; atleidimas yra Šruti; ... atleidimas yra šventumas; ir atleidimas ... palaiko visatą." -Mahabharata, 3 knyga, Vana Parva, XXIX skyrius

"Teisingumas yra vienintelis aukščiausias gėris, atleidimas - aukščiausia ramybė, žinojimas - aukščiausias pasitenkinimas, o geranoriškumas - vienintelė laimė." -Mahabharata, 5 knyga, Udyoga Parva, XXXIII skyrius

Induizme atleidimo iš tų, kuriuos nuskriaudėte, ir iš visos visuomenės siekiama labdara, apsivalymu, pasninku, ritualais ir meditacija. Hinduizme atleidimas nereikalauja, kad žmogus susitaikytų su skriaudėju, ir tam tikrose situacijose neatmeta susitaikymo galimybės. Atleidimas hinduizmo filosofijoje - tai užuojauta, švelnumas, gerumas ir atleidimas už kažkieno ar kažko kito padarytą žalą ar skriaudą. Atleidimas yra būtinas, kad žmogus išsivaduotų nuo neigiamų minčių ir galėtų susitelkti į palaimingą, moralų ir etišką gyvenimą (dharminį gyvenimą). Aukščiausioje savirealizacijos būsenoje atleidimas tampa asmenybės esme, kai persekiojamas žmogus lieka nepaliestas, nesijaudina, nesijaučia auka, yra laisvas nuo pykčio (akrodhi).

Džainizmas

Džainizme atleidimas yra viena iš pagrindinių dorybių, kurias džainistai turi įgyti. Atleidimas (arba kṣamāpanā) yra viena iš dešimties dharmos savybių. Džainų tekstuose apie atleidimą cituojamas Māhavīra:

Praktikuodama prāyaṣcitta (atgailą) siela atsikrato nuodėmių ir nedaro nusižengimų; tas, kuris teisingai praktikuoja prāyaṣcitta, įgyja kelią ir atlygį už kelią, jis laimi atlygį už gerą elgesį. Prašydamas atleidimo jis įgyja proto laimę; taip jis įgyja malonų nusiteikimą visų rūšių gyvoms būtybėms; šiuo maloniu nusiteikimu jis įgyja charakterio tyrumą ir laisvę nuo baimės." - Māhavīra Uttarādhyayana Sūtra 29:17-18

Džainistinėje maldoje pratikramana džainistai nuolat prašo atleidimo iš įvairių būtybių - net iš tokių būtybių kaip augalai ir mikroorganizmai, kuriems jie galėjo pakenkti valgydami ir dirbdami.

Aš prašau visų būtybių atleidimo, tegul visos būtybės man atleidžia. Tegul draugauju su visomis būtybėmis ir nė su viena neturiu priešiškumo.

Kasdienėse maldose džainistai prašo atleidimo iš visų būtybių:

Prašau atleidimo iš visų gyvų būtybių, kurias galėjau kankinti eidamas, ateidamas ir išeidamas, šlapindamasis ant gyvų organizmų, sėklų, žalios žolės, rasos lašų, skruzdėlynų, samanų, gyvo vandens, gyvos žemės, voratinklio ir kitų. Prašau atleidimo iš visų šių gyvų būtybių, nesvarbu, ar jos būtų vienjausmės, dvijausmės, trijausmės, keturjausmės ar penkiajausmės. Kurias galėjau išmušti iš vėžių, apdrabstyti dulkėmis, patrinti žeme, susidurti su kitomis, apversti aukštyn kojomis, kankinti, išgąsdinti, perkelti iš vienos vietos į kitą arba nužudyti ir atimti iš jų gyvybę. (Išpažindamas) tegu būnu atleistas nuo visų šių nuodėmių.

Atleidimo prašoma ištariant frazę Micchāmi dukkaḍaṃ. Ši frazė reiškia: "Tegul visas padarytas blogis būna bevaisis". Per samvatsari džainistai sveikina savo draugus ir giminaičius sakydami micchāmi dukkaḍaṃ ir prašydami jų atleidimo. Draugams ir giminaičiams siunčiami laiškai ir skambinama telefonu prašant atleidimo. Po samvatsari nekyla jokių ginčų ar nesutarimų.

Susiję puslapiai

• Užuojauta
• Atgaila
• Nuolankumas
• Pardon
• Apgailestauti
• Atgaila
• Atgaila