Romos imperijos Trečiojo amžiaus krizė (235–284): priežastys ir pasekmės

Trečiojo amžiaus krizė (235–284): kaip karinė anarchija, invazijos, maras ir pilietinis karas sužlugdė Romos imperiją — priežastys, pasekmės ir instituciniai pokyčiai.

Trečiojo amžiaus krizė (235–284 m. po Kr.) buvo ilgai trukęs, daugialypis Romos imperijos susilpnėjimo etapas, kai Romos imperija beveik žlugo. Per šį laikotarpį vyko gausios invazijos, intensyvūs pilietiniai karai, siautėjo maras, žlugo ekonomika. Dėl chaoso ir nuolatinių karinių perversmų šis laikotarpis dažnai vadinamas „karine anarchija“ arba tiesiog „imperijos krize“.

Priežastys

Krizė turėjo kelias tarpusavyje susijusias priežastis:

• Politinė ir karinė nestabilumas: po 235 m., nužudžius imperatorių Aleksandrą Severą (nužudžius), imperijoje įsitvirtino praktika, kai sosto teisę nustatydavo kariuomenės generolai. Dauguma pretendentų buvo karinės vadovybės atstovai (generolai), kurie kėlė pretenzijas balsu arba ginklu.
• Išorinės grėsmės: vakariniuose pasieniuose didėjo spaudimas iš germanų gentių (gotai, frankai, alemanai ir kt.), o rytuose atgijo Persijos Sasanidų imperija, kuri pasiekė reikšmingų pergalių prieš Romą.
• Ekonominė krizė: ilgainiui silpnėjo valstybės iždas: valiuta buvo nuolat devalvuojama, augo infliacija, sumažėjo prekybos mastai ir mokesčių bazė.
• Demografinės bei sveikatos problemos: apie vidurį amžiaus siautė Cypriano maras (maždaug 249–262 m.), kuris stipriai sumažino gyventojų skaičių ir silpnino kariuomenės bei ekonomikos pajėgumus.
• Instituciniai trūkumai: silpnos teisėkūros procedūros ir nenuspėjami valdymo pakeitimai leido provincijų vadams ir kariniams komendantams įgyti praktiškai autonominę valdžią.

Eigos etapai ir svarbūs įvykiai

Krizė prasidėjo 235 m. po Kr. nužudžius imperatorių Aleksandrą Severą. Per artimiausius penkiasdešimt metų imperijoje perėjo ir žuvo daug trumpalaikių imperatorių — istorikai skaičiuoja apie 20–25 pretendentus. Dauguma jų buvo kariuomenės vadai, kurie pretendavo į visos imperijos arba tik jos dalių kontrolę.

258–260 m. imperija laikinai suskilo į tris konkuruojančias valdžias: Galijos imperiją, apėmusią Romos provincijos Galija, Britanija ir Hispaniją; Palmyrėjos imperiją, kontroliuojančią rytines provincijas — Sirijos Palaestinos ir Egipto vietas; ir likusią centrinę Romos valdžią, kuri kovojo atkurti vientisumą. Šią padėtį komplikuoja Sasanidų susidūrimai: 260 m. imperatorius Valerianas buvo į nelaisvę paimtas persų karaliaus Šapūro I — tai žymus imperijos padėties ženklas.

Per krizę ypač išsiskyrė kiti valdovai: kai kurie (pvz., Aurelianas) sugebėjo laikinai atkurti vienybę ir grąžinti nutolusias provincijas, kiti — žlugo dėl vidaus sukilimų ar užsienio pralaimėjimų. 272 m. Aurelianas atsiėmė Palmyrą, o 274 m. suvienijo imperiją, įveikęs Galijos imperiją; tai buvo pirmieji žingsniai link stabilizacijos. Galutinė krizės pabaiga siejama su Diokletiano atėjimu į valdžią 284 m., nors konešus pakeitimus jis įtvirtino vėliau.

Pasekmės

Trečiojo amžiaus krizė turėjo gilias ir ilgalaikes pasekmes:

• Politinis ir karinisdžių pokytis: sumenko senoji senatoriškoji įtaka, išaugus kariuomenės vaidmeniui. Imperija tapo labiau militarizuota, pradėtos taikyti skubios karinės priemonės ir spartesnis generolų skyrimas.
• Administracinės reformos: krizė parodė, kad senoji valdymo sistema nebeatlaiko spaudimo. Vėlesnės reformos (ypač Diokletiano) padalino imperiją į daugiau administracinių vienetų (dioceses, provincijas), sustiprino biurokratinį aparatą ir įvedė *Tetrarchiją* kaip bandymą užtikrinti stabilų valdinių perėjimą.
• Ekonominės pasekmės: valiutos devalvacija, mokesčių naštos didėjimas ir prekybos sutrikimai dar labiau susilpnino ekonomiką. Dalis miestų ėmė nykti, dalis gyventojų persikėlė į kaimus; smuko urbanizacijos lygis ir amatininkų sluoksnis.
• Socialinės permainos: demografinis nuosmukis ir karo padariniai skatino žemės savininkų galią: daug žmonių tapo priklausomi nuo didesnių žemės ūkių (coloni), o socialinė mobilumo galimybė sumažėjo.
• Kultūrinės ir religijos pasekmės: krizinės sąlygos sustiprino institucijų, galinčių teikti pagalbą, reikšmę — tokiu vaidmeniu dažniau pasireiškė ir krikščionių bendruomenės, kurių nariai teikė slaugą ir labdarą. Tai netiesiogiai prisidėjo prie krikščionybės plitimo ir jos didėjančios įtakos vėlesniais laikais.
• Ilgalaikis perėjimas prie vėlyvosios antikos: krizė pažymėjo reikšmingą ribą tarp klasikinės antikos ir vėlyvosios antikos, nes keitėsi tiek imperijos institucijos, tiek visuomenės struktūra ir ekonomikos pobūdis.

Krizės pabaiga ir reikšmė

Nors 270–274 m. Aurelianas laikinai suvienijo imperiją, tik 284 m. pradėjus valdyti Diokletianui prasidėjo nuoseklesnės stabilizacijos priemonės. Diokletianas ir jo įpėdiniai išplėtė administracinį aparatą, pertvarkė kariuomenę, stengėsi sutvarkyti mokesčių sistemą ir įvesti tvarką (vėliau Diokletiano laikomasis kainų įstatymas — vienas iš bandymų kovoti su infliacija). Tuo pačiu krizė pakeitė Romos imperijos vidinę logiką: valdžia tapo profesionaliau administruojama, labiau orientuota į gynybą ir biurokratiją, nei į senąją senatorišką tradiciją.

Apibendrinant, Trečiojo amžiaus krizė buvo esminis Romos istorijos posūkis — tai ne vien trumpalaikis chaosas, bet ir priežastis, kodėl imperija pradėjo keistis į formą, kuri išliko ir vėliau, vėlyvosios antikos laikotarpiu.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kas yra trečiojo amžiaus krizė?

K: Kaip ji prasidėjo?

K: Kas nutiko per šį laikotarpį?

Klausimas: Kas ją užbaigė?

K: Kokie pokyčiai dėl to įvyko?

K: Kiek laiko ji truko?

Paieška pagal raidę