Epidemiologija

Istorija

Hipokratas buvo pirmasis, kuris nagrinėjo ligų ir aplinkos poveikio sąsajas. Jis skyrė epidemines ir endemines ligas: ligas, kurios "aplanko" populiaciją (epideminės), ir ligas, kurios "gyvena" populiacijoje (endeminės).

1020 m. persų gydytojas Avicena nustatė, kad tuberkuliozė ir lytiškai plintančios ligos yra užkrečiamos. Jis pastebėjo, kad ligos plinta per vandenį ir dirvožemį. Avicena teigė, kad kūno išskyros, prieš užsikrėsdamos, užteršiamos nešvariais svetimkūniais iš žemės. Jis įvedė karantino metodą, kad apribotų užkrečiamųjų ligų plitimą.

Juodoji mirtis (buboninis maras) Al Andalūziją pasiekė XIV a. Ibn Chatima manė, kad infekcines ligas sukelia "smulkūs kūneliai", kurie patenka į žmogaus organizmą ir sukelia ligą. Kitas Andalūzijos ir Arabijos gydytojas Ibn al Chatibas (1313-1374 m.) savo traktate "Apie marą" teigė, kaip infekcinė liga gali būti perduodama per kūno kontaktą ir "per drabužius, indus ir auskarus". Girolamo Fracastoro iš Veronos teigė, kad šios labai mažos, nematomos, ligą sukeliančios dalelės yra gyvos. Jos galėjo plisti oru ir daugintis. Jas galima sunaikinti ugnimi. Jis paneigė Galeno miazmos teoriją (nuodingos dujos sergančiuose žmonėse). 1543 m. Fracastoro knygoje De contagione et contagiosis morbis siūlė asmens ir aplinkos higieną, kad būtų išvengta ligų. 1675 m. Antonui van Leeuwenhoekui sukūrus pakankamai galingą mikroskopą, buvo gauti vizualūs gyvų dalelių įrodymai, atitinkantys ligų mikrobų teoriją.

1662 m. Johnas Grauntas analizavo Londono mirtingumo sąrašus prieš Didįjįmarą. Jis pateikė statistinių įrodymų, patvirtinančių ir paneigiančių įvairias ligų teorijas. Dr. Johnas Snow tyrė XIX a. choleros epidemijų priežastis. Jis pastebėjo, kad dviejose vietovėse, kurioms vandenį tiekė Sautvarko vandens tiekimo bendrovė, mirtingumas buvo gerokai didesnis. Jis įrodė, kad Broad Street siurblys sukėlė Soho epidemiją - tai klasikinis epidemiologijos pavyzdys. Bandydamas išvalyti vandenį, jis naudojo chlorą ir liepė pašalinti siurblio rankeną. Tai sustabdė protrūkį. Tai buvo svarbus įvykis visuomenės sveikatos istorijoje ir epidemiologijos mokslo pradžia.

Epidemiologijos terminą 1802 m. pirmą kartą pavartojo ispanų gydytojas Villalba. Dabar šis terminas vartojamas epideminėms ligoms ir apskritai ligoms apibūdinti ir jų priežastims nustatyti. Jis gali būti vartojamas kalbant apie daugelį su ligomis nesusijusių sveikatos būklių, pavyzdžiui, aukštą kraujospūdį ir nutukimą.

1847 m. vengrų gydytojas Ignazas Semmelweisas Vienos ligoninėje dezinfekuodamas sumažino kūdikių mirtingumą. Deja, dezinfekcija nebuvo plačiai taikoma, kol 1865 m. britų chirurgas Josephas Listeris, remdamasis Louis Pasteuro darbais, "atrado" antiseptikus. XX a. pradžioje Ronaldas Rossas (Ronald Ross) ir kiti į epidemiologiją įvedė matematinius metodus. 1954 m. pasirodė Ričardo Dollo (Richard Doll) vadovaujamo tyrimo rezultatai. Tai labai stipriai statistiškai pagrindė įtarimą, kad tabako rūkymas susijęs su plaučių vėžiu.

Originalus Johno Snow žemėlapis, kuriame pavaizduotos choleros atvejų grupės per 1854 m. Londone kilusią epidemiją

Profesija

Daugelis epidemiologų yra gydytojai arba turi atitinkamus aukštojo mokslo laipsnius. Kai kurie epidemiologai dirba bendruomenėje, dažniausiai visuomenės sveikatos ir (arba) sveikatos apsaugos tarnyboje. Jie pirmauja tiriant ligų protrūkius ir kovojant su jais. Kiti dirba ne pelno organizacijose, universitetuose, ligoninėse ir didesnėse valstybinėse įstaigose, pavyzdžiui, Ligų kontrolės ir prevencijos centruose (CDC), Sveikatos apsaugos agentūroje, Pasaulio sveikatos organizacijoje (PSO).

Praktika

Epidemiologiniais tyrimais siekiama, jei įmanoma, atskleisti nešališkas sąsajas tarp poveikio, pavyzdžiui, alkoholio ar rūkymo, biologinių veiksnių, streso ar cheminių medžiagų, ir mirtingumo ar sergamumo.

Teisinis aiškinimas ir advokatavimas

Epidemiologiniai tyrimai tik įrodo, kad sukėlėjas galėjo sukelti ligą populiacijoje. Tai neįrodo, kad jis iš tiesų sukėlė poveikį konkrečiu atveju.

Visuomenės sveikatos disciplinoje epidemiologiniai duomenys dažnai naudojami propaguojant asmenines priemones, pavyzdžiui, mitybos keitimą, ir įmonių priemones, pavyzdžiui, nesveiko maisto reklamos panaikinimą. Tyrimų rezultatai pateikiami plačiajai visuomenei, kad žmonės galėtų priimti pagrįstus sprendimus dėl savo sveikatos.

Dažnai apie neapibrėžtumus nėra tinkamai informuojama. Naujienų straipsniuose dažnai pranešama apie naujausius vieno tyrimo rezultatus, mažai užsimenant apie jų ribotumą ar kontekstą. Epidemiologinės priemonės pasirodė esančios veiksmingos nustatant pagrindines tokių ligų kaip cholera ir plaučių vėžys priežastis. Su jomis susiduriama su sunkumais sprendžiant subtilesnes sveikatos problemas. Keletas naujausių epidemiologinių tyrimų rezultatų, pavyzdžiui, apie pakaitinės hormonų terapijos poveikį, buvo paneigti vėlesniais atsitiktinių imčių kontroliuojamais tyrimais.

Gyventojų sveikatos valdymas

Epidemiologinė praktika ir epidemiologinės analizės rezultatai labai prisideda prie sveikatos valdymo

• Įvertinti tikslinės populiacijos sveikatos būklę ir poreikius.
• Įgyvendinti ir vertinti intervencijas
• Teikti priežiūros paslaugas šios populiacijos nariams.

Šiuolaikinis gyventojų sveikatos valdymas yra sudėtingas. Epidemiologinė praktika ir analizė yra pagrindinis komponentas. Šiai užduočiai atlikti reikia gebėjimo žvelgti į ateitį, kad būtų galima nustatyti, kaip sveikatos sistema reaguoja į dabartines sveikatos problemas ir kaip sveikatos sistema gali reaguoti į ateityje galimas gyventojų sveikatos problemas.

Susiję puslapiai

• protrūkio tyrimas.
• Pasaulio sveikatos organizacija