Atsitiktinių imčių kontroliuojamasis tyrimas
Atsitiktinių imčių kontroliuojamasis tyrimas - tai specialus mokslinio eksperimento metodas, kuriuo galima sumažinti tam tikrus šališkumo šaltinius. Jis dažnai naudojamas tikrinant, ar vaistai yra veiksmingi tam tikrų simptomų atžvilgiu. Atliekant bandymą dalyviai atsitiktine tvarka suskirstomi į skirtingas grupes. Kiekvienai grupei taikomas skirtingas gydymas, o pabaigoje rezultatai palyginami. Dažnas atvejis, kai viena grupė gauna placebo vaistą, o kita - tikrąjį. Tyrimas vadinamas akluoju, jei dalyviai arba tie, kurie duoda vaistus, nežino, kurioje grupėje yra pacientas.
Istorija
Kontroliuojami tyrimai ir bandymai atliekami jau seniai. 1753 m. Jamesas Lindas paskelbė tyrimą, kuriame parodė, kad skorbutą galima gydyti dietomis, į kurias įeina daug citrinų ir apelsinų. Vienoje gyvenęs vengrų gydytojas Ignazas Semmelweisas sukūrė terminą "sistemingas kontroliuojamas stebėjimas". Semmelweisas šiandien žinomas dėl to, kad jis susiejo padidėjusį vaikų karštligės atvejų skaičių su higienos trūkumu ligoninėse. XIX a. pabaigoje išryškėjo pirmoji problema, susijusi su tuo, kad žmonės į tiriamąsias grupes buvo priskirti neatsitiktinai. Austinas Bradfordas Hilas (Austin Bradford Hill) XX a. ketvirtajame dešimtmetyje įtvirtino terminą "atsitiktinių imčių kontroliuojamas tyrimas". XX a. ketvirtajame dešimtmetyje jis atliko tyrimą, regarduojantį tuberkuliozės gydymą streptomicinu (antibiotiku). Šis tyrimas laikomas pirmuoju atsitiktinių imčių kontroliuojamuoju tyrimu.
