Aleksandras Solženicynas

Geriausiai žinomi kūriniai

Dauguma Solženicyno kūrinių yra autobiografiniai, paremti tuo, ką jis matė ir patyrė savo gyvenime. Pats Solženicynas daugelį metų kalėjo Gulage, o vėliau gulėjo vėžio skyriuje (nuo vėžio pasveiko). ^[]

Po 1956 m. Chruščiovo slaptos kalbos Solženicynas buvo paleistas iš tremties ir išteisintas (jam buvo panaikinti visi kaltinimai). 1962 m. Nikitai Chruščiovui aiškiai pritarus, "Vienos dienos Ivano Denisovičiaus gyvenime" rankraštis buvo išleistas redaguotas. Chruščiovas jį gynė Politinio biuro prezidiumo posėdyje svarstant, ar leisti jį išleisti, ir pridūrė: "Kiekviename iš jūsų yra po stalinistą, net manyje yra stalinistas. Turime išrauti šį blogį su šaknimis".

Taigi ribos tarp autobiografijos, reportažo, grožinės literatūros ir politinių pastebėjimų susipina labiau nei pas daugumą rašytojų.

Poezija

• Prūsijos naktys (1974) (rus. Прусские ночи)

Tai ilgas eilėraštis. Solženicynas Antrojo pasaulinio karo metais buvo sovietų Raudonosios armijos kapitonas. Poemoje "Prūsijos naktys" aprašomas Raudonosios armijos žygis per Rytų Prūsiją ir daugiausia dėmesio skiriama traumuojantiems prievartavimo ir žudymo veiksmams, kuriuos Solženicynas matė kaip šio žygio dalyvis.

Romanai

• The First Circle (1968) 2009 m. anglų kalba išleista išsamesnė knygos versija.

Pavadinimas - aliuzija į Dantės "Dieviškosios komedijos" pirmąjį pragaro ratą, kur Graikijos filosofai ir kiti nekrikščionys gyvena žaliame, sienomis apjuostame sode. Jie negali patekti į Dangų, nes gimė prieš Kristų, bet pragaro širdyje mėgaujasi nedidele santykinės laisvės erdve. Pasakojama apie kalinius (zekus), kurie yra technikai arba mokslininkai. Jie buvo suimti pagal RSFSR baudžiamojo kodekso 58 straipsnį per Josifo Stalino valymus po Antrojo pasaulinio karo.

• Vėžio skyrius (1968 m.)

Romane pasakojama apie nedidelę grupę vėžiu sergančių pacientų, gyvenančių Uzbekistane 1955 m., po stalinizmo įsigalėjimo Sovietų Sąjungoje. Jame nagrinėjama moralinė atsakomybė, kurią simbolizuoja piktybiniai pacientų augliai, už savo bendrapiliečių kančias. Per Stalino Didįjį valymą milijonai žmonių buvo nužudyti, išsiųsti į darbo stovyklas ar ištremti. Be sprendimus priėmusių pareigūnų, daugybė kitų stovėjo nuošalyje ir nieko nedarė. Jie taip pat buvo įtraukti į šį procesą. Kiti elgėsi dar blogiau: apkaltino nekaltus žmones, kad gautų naudos sau. Romane pasakojama, kaip pacientai suvokia savo vaidmenį šiuose tragiškuose įvykiuose.

• 1914 m. rugpjūtis (1971 m.)

Tai pasakojimas apie imperinės Rusijos pralaimėjimą Tanenbergo mūšyje Rytų Prūsijoje. Romane neįprastai dera grožinis pasakojimas ir istoriografija. Jis sukėlė plačias ir aršias diskusijas tiek literatūriniu, tiek istoriniu požiūriu. 1984 m. buvo išleista nauja, gerokai papildyta romano versija. Tuo metu Solženicynas jau kelerius metus gyveno JAV. Jis galėjo paskelbti anksčiau nutylėtus skyrius ir naujas dalis, parašytas po tyrimų Hooverio instituto bibliotekoje. Tarp jų buvo ir skyriai apie Vladimirą Leniną, kurie buvo išleisti atskirai kaip "Leninas Ciuriche".

Trumpoji grožinė literatūra

• Viena Ivano Denisovičiaus gyvenimo diena (1962)

Istorijos veiksmas vyksta sovietų darbo stovykloje šeštajame dešimtmetyje ir aprašoma viena eilinio kalinio Ivano Denisovičiaus Šuchovo diena. Knygos išleidimas buvo neeilinis įvykis sovietų literatūros istorijoje; dar niekada anksčiau nebuvo atvirai platinamas pasakojimas apie stalinistines represijas.

• Dėl gerovės (1963 m.)

Viename provincijos miestelyje vietos koledžo studentai padeda statyti naujas koledžo patalpas ir patys atlieka didžiąją dalį darbų. Kai pastatas pastatytas, sovietų valdžia įsako jį perduoti mokslinių tyrimų institutui; studentams sakoma, kad tai daroma "vardan gerovės". Šioje istorijoje atvirai kritikuojama tuo metu vyravusi demokratijos stoka ir politinių lyderių sąžiningumo trūkumas.

• Matrioškos vieta (1968)

Tai labiausiai skaitomas Solženicyno apsakymas. Pasakotojas, buvęs gulago kalinys, trokšta grįžti gyventi į Rusijos provinciją. Jis įsidarbina kolūkio mokykloje. Matriona pasiūlo jam apsigyventi savo mažame, apleistame name. Jie dalijasi vienu kambariu, kuriame valgo ir miega; pasakotojas miega ant stovyklos lovos, o Matriona - prie krosnies. Pasakotojas mano, kad ūkio darbininkų gyvenimas mažai kuo skiriasi nuo ikirevoliucinių dvarininkų ir jų vergų gyvenimo. Matryona dirba ūkyje už menką atlyginimą arba visai be jo. Vieną naktį, padėdama kitiems, ji žūsta nuo traukinio. Jos personažas apibūdinamas kaip "vienintelė tikra krikščionė (ir) vienintelė tikra komunistė", o jos mirtis simbolizuoja Rusijos kankinystę.

Negrožinė literatūra

• Gulago archipelagas (trys tomai, 1973-78 m.)

Viso policinės valstybės kūrimo ir valdymo proceso Sovietų Sąjungoje istorija. Ši knyga Sovietų Sąjungoje buvo platinama samizdato (pogrindinio leidinio) pavidalu iki oficialaus jos išleidimo 1989 m. Iširus Sovietų Sąjungai ir susikūrus Rusijos Federacijai, "Gulago archipelagas" tapo privaloma lektūra Rusijos vidurinėse mokyklose. Arhipelagas GuLag (rusiškas pavadinimas) - tai ir rimas, ir metafora, vartojama visame kūrinyje. Žodis archipelagas apibūdina darbo stovyklų sistemą, pasklidusią po didžiulę Sovietų Sąjungą, kaip didžiulę salų grandinę, žinomą tik tiems, kuriems buvo lemta jas aplankyti.

Susiję puslapiai

• Nobelio premijos laureatų sąrašas pagal šalis
• Istorikų sąrašas pagal žemynus