Samizdatas: pogrindinė literatūra ir nelegali leidyba Sovietų Sąjungoje

Samizdatas (iš rusų самиздат – „savi‑leidyba“) buvo pogrindinė Sovietų Sąjungos literatūra ir dokumentų platinimo praktika. Kadangi daugelis autorių, žurnalų ir politinių tekstų buvo uždrausti arba cenzūruojami ir negalėjo būti oficialiai publikuojami, kūriniai buvo dauginami neoficialiai ir skleidžiami ranka, mašinėlėmis ar kitais namudiniais būdais.

Kaip gaminta ir platinama

Oficialiai Norint turėti spaustuvę reikėjo leidimo, o spausdinimo formoms – licencijų. Todėl daugiausia naudotos namudinės priemonės:

• rašomosios mašinėlės – rašomosios mašinėlės buvo plačiai prieinamos ir tapo pagrindiniu samizdato dauginimo įrankiu;
• kalkė – naudojant kalkę (angl. carbon paper) daromas didesnis skaičius identiškų kopijų vienu įvedimu;
• mimeografai, stencilinės mašinos ir vėliau fotokopijavimo aparatai – leido pagaminti daugiau kopijų, bet buvo pavojingesni, nes jų naudojimas lengviau pastebimas;
• rankraščiai – kai kuriais atvejais tekstai buvo platinami ranka perrašinėjant draugų rato viduje;
• išvežimas užsienin – vadinamasis tamizdat (publikavimas užsienyje) — kai kurie tekstai būdavo išnešami į Vakarus, čia spausdinami ir vėl gabenami atgal arba platinami užsienyje.

Kas būdavo platinama

Samizdate dažniausiai skleidėsi: draudžiama proza ir poezija, politiniai manifestai, žmogaus teisių dokumentai, kronikos apie represijas (žinomas pavyzdys – rusų „Хроника текущих событий“, liet. „Įvykių kronika“), teisinių bylos dokumentų kopijos, religinių bendruomenių leidiniai bei vertimai, kurių oficiali cenzūra neleisdavo. Kai kurie svarbūs kūriniai pasiekdavo ir Vakarus, kur buvo legaliai išleisti bei išversti prieš oficialų leidimą Sovietų Sąjungoje.

Rizikos ir pasekmės

Už samizdato gamybą arba platinimą grėsė rimtos bausmės: konfiskacija, areštai, kalinimas lageriuose, tremtis, prarastas darbas ar studijos, o kai kuriuos disidentus stengėsi paveikti ir priverstiniu psichiatriniu gydymu. Daugelis autorių ir platintojų patyrė persekiojimus, tardymus ir spaudimą. Tačiau rizikuojantieji dažnai jausdavo pareigą išsaugoti kultūrą, dokumentuoti žmogaus teisių pažeidimus ir skleisti neoficialią informaciją.

Žymūs pavyzdžiai ir įtaka

• Įžymūs samizdato autoriai ir disidentai: Aleksandras Solženicynas (jo „Gulago sala“/„Gulag Archipelago“ plito samizdato kanalu), Josifas Brodskis, Andrei Sakharovas ir kiti – jų tekstai padėjo formuoti intelektualinį pasipriešinimą;
• Periodinės leidinio formos – ilgametė samizdato tradicija buvo dokumentinių kronikų ir metraščių leidyba, kurie tapo svarbiu informacijos šaltiniu tiek viduje, tiek užsienyje;
• Vakarų viešinimas – kai kurie kūriniai, paskelbtieji Vakarų leidimuose, sulaukė tarptautinio rezonanso ir spaudimo Sovietų režimui;
• Ilgalaikė reikšmė – samizdatas stiprino pilietinį sąmoningumą, palaikė alternatyvią kultūrą ir informacijos mainus bei paruošė dirvą atviresnei viešajai erdvei XX a. 8–9 dešimtmečiuose, o ypač per perestroiką ir glasnost.

Samizdato pabaiga ir palikimas

Perestroikos ir glasnosto laikotarpiu (1980‑ųjų pabaiga) cenzūros stoka ir oficialus leidybos liberalizavimas sumažino samizdato poreikį; kartu atsiradus naujoms techninėms priemonėms ir vėliau internetui, nelegalus dauginimas persikėlė į kitas formas. Tačiau samizdato palikimas – informacijos skleidimo drąsa, alternatyvios kultūros išlaikymas ir dokumentavimo praktika – išlieka svarbi sovietinės epochos atmintis ir studijų objektas.

Paieška pagal raidę