Miuncheno pučas (1923) — Hitlerio vadovaujamas nepavykęs nacių perversmas
Miuncheno pučas (1923) — Hitlerio vadovaujamas nepavykęs nacių perversmas, sukrėtęs Vokietiją ir ženklinęs fašizmo kilmę.
Alaus salės pučas - nepavykęs valstybės perversmas Miunchene, Vokietijoje, nuo 1923 m. lapkričio 8 d. vakaro iki lapkričio 9 d. ryto. Adolfo Hitlerio vadovaujama nacių partija bandė perimti Bavarijos, Vokietijos žemės, valdymą. Jie pradėjo tai daryti paėmę kelis šimtus žmonių įkaitais alaus salėje (didelis pastatas, kuriame žmonės susirinkdavo gerti alaus ir kartais klausytis politinių kalbų). Keli naciai žuvo, kai kitoje Miuncheno dalyje įsivėlė į susišaudymą su policijos pareigūnais, ir tada Hitleris aštuoniems mėnesiams pateko į kalėjimą.
Istorinis fonas ir motyvai
Po Pirmojo pasaulinio karo Vokietija išgyveno politinę ir ekonominę krizę: pralaimėjimas kare, Versalio sutarties nuostatos, spartėjanti infliacija ir didelė visuomenės nepasitenkinimo banga. 1923 m. padėtį dar pablogino Prancūzijos ir Belgijos okupacija Ruhro regiono dėl reparacijų nevykdymo. Bavarija tuo metu buvo dešiniau nusiteikusi ir tapo prieglobsčiu ultrakonservatyvioms bei nacionalistinėms grupėms.
Eiga
Pučo planuotojai norėjo užimti Bavarijos valdymą ir iš ten inicijuoti perversmą visoje Vokietijoje. 1923 m. lapkričio 8 d. vakare Hitleris ir jo bendrininkai surengė mitingą Miuncheno Bürgerbräukeller (taip vadinama „alaus salė“). Ten jie užėmė salę ir pabandė priversti Bavarijos valdžios atstovus prisijungti prie jų. Tarp svarbių dalyvių buvo ir buvę aukšti kariniai pareigūnai, pavyzdžiui, generolas Erichas Ludendorffas.
Kitą dieną naciai surengė gatvės žygį link miesto centro, tikėdamiesi persunkti sostinės valdžią. Spontaniškas žygis prie Feldherrnhalle susidūrė su policija ir kariuomenės daliniais. Įtūžę susišaudymai ir chaosas lėmė, kad pučas žlugo per kelias valandas.
Pasekmės ir padariniai
- Žuvusiųjų ir sužeistųjų skaičius: susidūrimų metu žuvo nacių rėmėjų ir policijos pareigūnų; dažnai minima, kad žuvo 16 nacių ir 4 policininkai, o dauguma dalyvių buvo sužeisti arba sulaikyti.
- Teisinės pasekmės: Hitleris buvo suimtas ir 1924 m. nuteistas už valstybinį perversmą. Jam skirta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė, tačiau jis atliko tik apie aštuonis–devynis mėnesius Landsbergo kalėjime. Generolas Ludendorff buvo išteisintas teisme.
- Politinės pasekmės: po nesėkmingo pučo nacistinė partija laikinai buvo uždrausta ir patyrė susiskaidymą. Tačiau teismo procesas suteikė Hitleriui viešumą: jis pasinaudojo teismo tribūna kaip galimybe skleisti savo idėjas ir įgavo plačiai žinomą politinį statusą.
- Ilgalaikė reikšmė: nesėkmė pakeitė Hitleriui ir nacių judėjimui taktiką — vietoj tiesioginių smūgių valdžiai jie pasirinko teisėtumo ir masinės politikos kelią, siekiant per rinkimus laimėti įtaką. Vėliau, 1925 m., nacių partija buvo atkurta, o Hitleris toliau plėtojo savo ideologiją (vėliau dalis šių idėjų atsispindėjo jo knygoje Mein Kampf).
Simbolika ir vėlesnė prievarta
Nacistų režimo metais Miuncheno pučas buvo pateikiamas kaip „kova už tautą“, o žuvusieji buvo pagerbti kaip „kankiniai“. Režimas įteisino atminimo ceremonijas ir paminklus, kurie po Antrojo pasaulinio karo buvo demontuoti arba reinterpretuoti. Istorikai šį įvykį vertina kaip vieną iš svarbiausių nacių judėjimo ankstyvųjų etapų, rodantį jų ambicijas, taktikos pokyčius ir Hitlerio gebėjimą paversti pralaimėjimą politine galimybe.
Ką verta prisiminti
Alaus salės pučas rodo, kad netgi nesėkmė gali turėti ilgalaikių pasekmių, jei ją pavertus propagandine priemone ir perorganizuojant strategiją. Tai taip pat pabrėžia nestabilių politinių sąlygų pavojus: ekonominės ir socialinės krizės gali sudaryti palankias sąlygas autoritarinėms idėjoms plisti.
Kodėl?
Hitleris taip elgėsi dėl daugelio priežasčių. Vokietijos Veimaro respublika buvo silpna dėl dešiniųjų ir kairiųjų partijų kovos. Dėl infliacijos Veimaro respublikai taip pat trūko žmonių paramos ir pinigų, kad ji galėtų toliau dirbti (apmokėti sąskaitas ar net mokėti pensijas ir atlyginimus). Taip atsitiko todėl, kad Vokietijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą, kitos šalys privertė Vokietiją sumokėti už visą karą, todėl Vokietija turėjo labai padidinti mokesčius, kad galėtų sumokėti už karą. Tai pakenkė Vokietijos ekonomikai.
Nacių partija labai sustiprėjo. Hitleris buvo stiprus lyderis. 1923 m., kai Veimaro Respublika buvo mažiausiai populiari, nacių partija išaugo nuo 6 000 iki 55 000 narių.
Hitleris taip pat norėjo kopijuoti Musolinį, kuris Italijoje paėmė valdžią įžengęs į Romą.
Kas nutiko?
1923 m. lapkričio 8 d. - Hitleris su savo vyrais įsiveržė į alaus salę ir privertė ten buvusius žmones jį palaikyti. Hitlerio vyrai, SA, užėmė kariuomenės štabą, bet pamiršo perimti telegrafo biurą. Tai reiškė, kad bet kas galėjo iškviesti policiją.
1923 m. lapkričio 9 d. - per nacių ir policijos susišaudymą Residenzstrasse gatvėje žuvo 16 nacių ir 4 Bavarijos žemės policijos pareigūnai. Po dviejų dienų Hitleris buvo suimtas.
Mein Kampf
Rezultatai
Hitleris ir keli jo draugai buvo teisiami už valstybės išdavystę, nes ėmėsi ginklų prieš vyriausybę. Galiausiai Hitleris buvo pasodintas į kalėjimą maždaug aštuoniems mėnesiams, o nacių partija iširo (tačiau vėliau vėl susibūrė).
Daugiau žmonių sužinojo apie Hitlerį. Prieš tai jis buvo nežinomas. Tačiau po to jis daugeliui tapo didvyriu. Daugelis vokiečių tuo metu norėjo stipraus lyderio po Veimaro respublikos vyriausybių.
Laiką, kurį teko praleisti kalėjime, Hitleris taip pat išnaudojo knygai, pavadintai "Mein Kampf" arba "Mano kova", parašyti. Ji buvo parduota milijoniniais tiražais ir papasakojo žmonėms apie jo idėjas. Knyga "Mein Kampf" taip pat išpopuliarino Hitlerį. (Iš tikrųjų Hitleris pats žodžių neužrašė. Jis nurodė kitam nacistui Rudolfui Hesui, ką užrašyti, o Hesas užrašė žodžius.)
Hitleris taip pat turėjo iš naujo apsvarstyti savo strategiją. Jis suprato, kad negali paimti valdžios tokiu pat būdu, kaip tai padarė Musolinis. Vietoj to jis turėjo gauti valdžią būdamas išrinktas.
Žmonės, žuvę per pučą
Per pučą žuvę žmonės laikomi pirmaisiais žuvusiais už nacių partiją ir "Mein Kampf" knygoje minimi kaip kankiniai.
- Feliksas Alfartas
- Andreas Bauriedl
- Theodor Casella
- Viljamas Erlichas
- Martinas Faustas
- Antonas Hechenbergeris
- Oskaras Körneris
- Karlas Kunas
- Karlas Laforce'as
- Kurtas Neubaueris
- Klausas von Pape
- Theodor von der Pfordten
- Johannas Rickmersas
- Maxas Erwinas von Scheubneris-Richteris
- Lorenz Ritter von Stransky
- Vilhelmas Volfas
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo "Beer Hall Putsch"?
A: Alaus salės pučas buvo nepavykęs valstybės perversmas Miunchene, Vokietijoje, nuo 1923 m. lapkričio 8 d. vakaro iki lapkričio 9 d. ryto, kai Adolfo Hitlerio vadovaujama nacių partija bandė perimti Bavarijos vyriausybę.
K: Kaip nacių partija bandė perimti Bavarijos vyriausybę?
A: Nacių partija bandė perimti Bavarijos vyriausybę, laikydama kelis šimtus žmonių įkaitais alaus salėje - dideliame pastate, kur žmonės susirinkdavo gerti alaus ir kartais klausytis politinių kalbų.
K: Kas nutiko naciams per alaus salės pučą?
A: Keli naciai žuvo, kai kitoje Miuncheno dalyje įsivėlė į susišaudymą su policijos pareigūnais.
K: Kas nutiko Hitleriui po alaus salės pučo?
A: Hitleris aštuoniems mėnesiams pateko į kalėjimą.
K: Kas yra valstybės perversmas?
A: Valstybės perversmas - tai staigus ir neteisėtas valdžios užgrobimas iš vyriausybės, paprastai įvykdomas kokios nors karinės ar politinės grupės.
K: Kas yra alaus salė?
A: Alaus salė - tai didelis pastatas, kuriame žmonės renkasi gerti alaus ir kartais klausytis politinių kalbų.
K: Kur vyko alaus salės pučas?
A: Alaus salės pučas įvyko Miunchene, Vokietijoje.
Ieškoti