Reichstago gaisras (1933) – Berlyno parlamento padegimas ir padariniai

Reichstago gaisras (vok. Der Reichstagsbrand) – 1933 m. vasario 27 d. Berlyne įvykęs Reichstago pastato, Vokietijos parlamento posėdžių vietos, padegimas. Šis įvykis tapo lūžio tašku Vokietijos politikoje ir buvo intensyviai panaudotas nacių valdžios konsolidacijai bei demokratinių laisvių apribojimui.

Gaisro eiga ir pirmosios reakcijos

Vasario 27 d. naktį užsidegė Reichstago pastatas. Buvo iškviesta Berlyno gaisrinė, tačiau kol atvyko policija ir ugniagesiai, didžiąją pastato dalį jau buvo apėmusios liepsnos. Pastato viduje rastas Marinusas van der Lubbe – olandų komunistas, vėliau laikytas vienu iš pagrindinių įtariamųjų. Naciai skubiai paskelbė, kad gaisrą sukėlė komunistų sąmokslas prieš Vokietijos vyriausybę, ir panaudojo šį įvykį kaip pretekstą likviduoti politinę opoziciją.

Teisinės ir politinės pasekmės

Reichstago gaisras padarė tiesioginę įtaką politiniams sprendimams. 1933 m. vasario 28 d., reaguodamas į gaisrą ir kanclerio Adolfo Hitlerio spaudimą, prezidentas Paulis von Hindenburgas pasirašė vadinamąjį „Dekretą dėl Reichstago gaisro“ (vokiškai – Reichstagsbrandverordnung). Šiuo dekretu buvo laikinai suspenduotos daugumos Vokietijos pilietinių teisių garantijos: buvo apribota žodžio ir spaudos laisvė, leidimo į namus nelaukiant buvo suteikta policijai, leista areštuoti įtariamuosius be įprastinių procesinių garantijų. Dėl to masiškai pradėti areštai, ypač nukreipti prieš komunistus ir kairiųjų pažiūrų aktyvistus.

Šis teisinis spaustukas sudarė sąlygas priimti 1933 m. Įgaliojimų įstatymą (Ermächtigungsgesetz), kuris buvo priimtas 1933 m. kovo 23 d. Šiuo įstatymu Vokietijos parlamentas (dalinai dėl komunistų narių arešto ir SA/SS grasinimų) perdavė vykdomajai valdžiai – Hitleriui ir jo vyriausybei – teisę priimti įstatymus be parlamentarinių procedūrų. Tai praktiškai nužudė demokratinę sistemą ir leido Hitleriui konsoliduoti diktatoriškas galias.

Teismas ir kaltinamieji

Po gaisro pradėtas ir kriminalinis tyrimas. Marinus van der Lubbe buvo suimtas vietoje. Kartu su juo į teisiamus dažnai minima ir trijų Bulgarijos piliečių byla – Georgis Dimitrovas, Vasilas Tanevas ir Blagojus Popovas – kurie buvo apkaltinti dalyvavimu sąmoksle. Šis procesas, žinomas kaip Leipcigo procesas, sulaukė tarptautinio susidomėjimo. Van der Lubbe buvo pripažintas kaltu ir vėliau (1934 m. sausio 10 d.) nubaustas mirties bausme. Trijų bulgarų kaltė nebuvo įrodyta ir jie buvo išteisinti; Georgis Dimitrovas ypač išgarsėjo savo gynyba teisme ir vėliau tapo komunistinio judėjimo simboliu.

Propaganda, represijos ir rinkimų rezultatai

Naciai pasinaudojo gaisru ir dekretu, kad užgniaužtų opoziciją: buvo uždarytos komunistinės spaudos leidinio redakcijos, sulaikyti tūkstančiai partijų narių ir aktyvistų, o daugelis parlamento komunistų narių negalėjo dalyvauti balsavime dėl Įgaliojimų įstatymo. Tokiu būdu naciai užsitikrino parlamentinę daugumą ir praktiškai eliminavo politinę konkurenciją. Vėlesniuose rinkimuose ir teisiniuose veiksmuose Hitleris dar labiau sustiprino savo valdžią, paversdamas Vokietiją autoritarine valstybe.

Istorinės interpretacijos ir diskusijos

Kas tiksliai sukėlė Reichstago gaisrą – klausimas tebėra diskutuojamas istorikų tarpe. Yra dvi pagrindinės interpretacijų kryptys:

• Van der Lubbe kaip vienintelis padegikas: kai kurie tyrinėtojai, pavyzdžiui, vokiečių istorikas Fritz Tobias XX a. 6-ajame dešimtmetyje, teigė, kad van der Lubbe veikė vienas ir buvo psichologiškai linkęs prie tokio veiksmo. Pagal šią versiją, naciai sušvelnino reakciją ir išnaudoję įvykį politinei naudai, bet patys jo neorganizavo.
• Nacių sąmokslas arba bendrininkavimas: kiti mokslininkai ir politikai tuo metu bei vėliau spėliojo, kad naciai galėjo suplanuoti arba net tiesiogiai inicijuoti padegimą kaip „false flag“ operaciją, skirtą pateisinti represijas prieš politinius oponentus ir skubų valdžios centralizavimą. Tiesioginių neabejotinų įrodymų, įrodančių nacių šeimininkavimą, nėra, todėl diskusija išlieka atvira.

Ši tema vis dar aktyviai nagrinėjama: naudojami nauji archyviniai duomenys, analizuojami proceso protokolai, liudijimai ir techninės gaisro ekspertizės rezultatai. Daugelis istorikų sutinka, kad nepriklausomai nuo to, kas pradėjo gaisrą, nacių režimas labai efektyviai panaudojo jį kaip teisėtumo įrankį represijoms ir demokratijos sunaikinimui.

Reikšmė

Reichstago gaisras tapo svarbiausiu etapu Vokietijos transformacijoje nuo demokratinės respublikos į totalitarinę nacistinę valstybę: įvykis suteikė pretekstą platesnėms represijoms, leido apriboti pilietines laisves ir sudaro pagrindą teisiniams sprendimams, kurie įtvirtino Hitlerio valdžią. Iki šiol tai dažnai minima kaip pavyzdys, kaip krizinė situacija gali būti išnaudota autoritariniams tikslams.

Klausimai ir atsakymai

K: Koks įvykis buvo Reichstago gaisras?

K: Kas buvo rastas degančiame pastate?

K: Ką Hitleris ragino prezidentą Paulį von Hindenburgą daryti po gaisro?

K: Kokį dekretą išleido Vokietijos prezidentas P. von Hindenburgas, reaguodamas į gaisrą?

Klausimas: Kaip tai suteikė Hitleriui daugiau galių?

K.: Kas netrukus po to buvo patraukti atsakomybėn, kad būtų ištirta, kas tai suplanavo ar įvykdė?

Klausimas: Ar jau yra koks nors galutinis atsakymas, kas tai suplanavo ar įvykdė?

Paieška pagal raidę