Neokonservatizmas: apibrėžimas, kilmė ir pagrindinės idėjos

Neokonservatizmas: kilmė, pagrindinės idėjos ir poveikis tarptautinei politikai — nuo antikomunizmo ir nacionalizmo iki JAV užsienio politikos formavimo.

Neokonservatizmas dažniausiai apibūdinamas kaip politikos kryptis, kuri pabrėžia aktyvią, kartais intervencinę užsienio politiką, orientuotą į Amerikos interesus tarptautiniuose reikaluose. Dažniausios jo sudedamosios dalys yra stipri gynyba ir karinė galia, demokratijos skatinimas užsienyje, nacionalizmą primenantis pabrėžtas valstybės interesas bei ankstesnis antikomunizmas. Neokonservatizmas susiformavo Jungtinėse Amerikos Valstijose XX a. septintajame dešimtmetyje ir vėliau turėjo reikšmingą įtaką tiek intelektinei, tiek praktinei užsienio politikai.

Historinis kilmės bruožas – tai intelektualų poslinkis iš kairės į dešinę. Kartais neokonservatoriais vadinami žmonės, kurie iš pradžių buvo antistalinistai, o vėliau, septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje, tapo Amerikos konservatoriais. Daug jų kritikavo Naująją kairę, nepasitikėjo kai kuriomis Demokratų partijos pozicijomis ir kritikavo Didžiąją visuomenę; kai kurie remdavo ir Vietnamo karą. Neokonservatorių grupę sudarė tiek žurnalistai ir intelektualai (pvz., Irvingas Kristolas, Normanas Podhoretzas), tiek vėlesni politiniai patarėjai ir šalies saugumo ekspertai.

Pagrindinės idėjos apima: aktyvų demokratijos plėtojimą kaip užsienio politikos tikslą (kartais pripažintą dėsningą intervenciją), amerikoniškos galios palaikymą pasaulyje, pasitikėjimą karine jėga kaip politiniu instrumentu bei skeptišką požiūrį į tarptautinių organizacijų gebėjimą spręsti grėsmes. Ekonominėje srityje neokonsai dažnai remdavo laisvąją rinką, tačiau ne visuomet reikalavo mažesnio valstybingumo socialinėse programose – praktika buvo įvairi.

Praktinė įtaka ir kritika: per XX a. pabaigą ir XXI a. pradžią neokonservatyvūs intelektualai ir patarėjai turėjo matomą įtaką JAV užsienio politikai (pavyzdžiui, PNAC iniciatyvos, kai kurie sprendimai dėl Irako karo 2003 m.). Kritikai kaltino neokonservatorius ūmumu, unilateralizmu, polinkiu spręsti kompleksines vidaus ir regionines problemas karine jėga bei prastai įvertinti ilgalaikes intervencijų pasekmes. Po Irako konflikto neokonsų reputacija susilpnėjo, nors jų idėjos nepranyko – jos persmelkia dalį diskusijų apie saugumą ir demokratijos skatinimą.

Reikėtų atkreipti dėmesį, kad terminas „neokonservatizmas“ dažnai naudojamas gana plačiai ir kartais pritaikomas skirtingiems asmenims ar grupėms be didelių skirtumų tarp jų pozicijų. Todėl analizuojant konkrečius politinius sprendimus ar asmenis, svarbu žiūrėti ne į etiketę, o į konkrečias idėjas ir praktikas, kurias jie propaguoja.

Paieška pagal raidę