Kwame Nkrumah: Ganos pirmasis prezidentas ir Afrikos vienybės pradininkas
Kwame Nkrumah — Ganos pirmasis prezidentas, nepriklausomybės vadas ir Afrikos vienybės pradininkas. Sužinokite apie jo gyvenimą, kovą ir ilgalaikį palikimą.
Dr. Kwame Nkrumah (g. Francis Nwia-Kofi Ngonloma, 1909 m. rugsėjo 21 d. - 1972 m. balandžio 27 d.) buvo žymus Afrikos politinis lyderis ir vienas svarbiausių XX a. dekolonizacijos bei Afrikos vienybės šalininkų. Jis įsivaizdavo vieningą žemyną ir tapo simboliu kovai už nepriklausomybę. 1957 m. kovo 6 d., po ilgai trukusių pastangų ir aktyvios kampanijos už tautos savivaldą, Gana paskelbė nepriklausomybę nuo Didžiosios Britanijos. Nkrumah tapo pirmuoju šalies ministru pirmininku, o vėliau — pirmuoju prezidentu, nuosekliai siekdamas tiek nacionalinio vystymosi, tiek platesnės Afrikos integracijos.
Nkrumah gimė Francis Nwia-Kofi Ngonloma Nkroful miestelyje Aukso pakrantėje (britų kolonijoje, kuri vėliau tapo Gana) auksakalio Kofi Ngonlomos ir pardavėjos Elizabeth Nyaniba šeimoje. Jo motina buvo svarbus moralinis ir dvasinis autoritetas, o vaikystės aplinka ir tradicinis vietos gyvenimas formavo jo pažiūras apie tautos ir bendruomenės svarbą.
Ankstyvoji veikla ir išsilavinimas
Nkrumah mokėsi vietinėse mokyklose ir vėliau įgijo pedagoginį pasirengimą, dirbo mokytoju ir bažnyčios darbuotoju. Jaunystėje jis susidomėjo politinėmis idėjomis ir pan-Afrikos judėjimu. Didelę įtaką jam padarė studijos užsienyje: jis gilino žinias Amerikoje ir Europoje, skaitė politinę literatūrą ir susipažino su antikolonijinėmis idėjomis. Šios patirtys sustiprino jo įsitikinimą, kad kolonijinė tvarka turi būti pakeista savarankiškais valstybiniais sprendimais.
Politinis kelyje į nepriklausomybę
Nkrumah aktyviai įsitraukė į politinę organizacinę veiklą, vėliau įkūrė masinį judėjimą, kuris kėlė reikalavimą greitos ir visiškos nepriklausomybės. Jo partija pasiekė spartų populiarumo augimą tarp darbininkų, mokytojų ir jaunimo. Dėl politinės veiklos jis buvo kartais kalinamas, tačiau net ir būdamas laikinai suimtas sugebėjo sustiprinti savo populiarumą — rinkimuose jis gavo plačią paramą ir faktiniu būdu nuvedė šalį į savarankiškumą. 1957 m. Gana tapo pirmąja Britų Vakarų Afrikos kolonija, įgijusia nepriklausomybę, o Nkrumah tapo jos vyriausybės vadovu.
Prezidentavimas, politika ir projektai
Po to, kai Gana tapo respublika 1960 m., Nkrumah perėjo iš ministro pirmininko pareigų į prezidento postą. Jo valdymas pasižymėjo dideliais ekonominiais ir infrastruktūros projektais: buvo plėtojama pramonė, vykdomi hidroelektrinių ir transporto statybos projektai (pvz., Voltos užtvanka), plėtotos švietimo ir sveikatos programos. Nkrumah akcentavo valstybės vaidmenį ekonomikoje ir siekė greitos modernizacijos.
Tuo pat metu jis įtvirtino griežtesnį politinį valdymą: buvo priimtos priemonės prieš politinius priešininkus, naudota prevencinio sulaikymo praktika ir, ilgainiui, ėmė dominuoti vienpartinė sistema. Dėl šių veiksmų vėliau jam buvo metama kaltė dėl autoritarinių tendencijų ir ekonominių klaidų, kurios dalis kritikų sako prisidėjusios prie politinių neramumų.
Pan-Afrikietiškas aktyvumas ir tarptautinis vaidmuo
Nkrumah buvo ryškus Afrikos vienybės propagatorius. Jis rėmė kovas už dekolonizaciją visame žemyne, palaikė partizanines pastangas ir organizavo konferencijas, skirtas bendram Afrikos moksliniam, politiniam ir ekonominiam bendradarbiavimui. Jis buvo vienas iš balsų, skatinusių kuriant visąžmoginę kontinentinę organizaciją, vėliau tapusią Organization of African Unity (OAU), ir parašė svarbius veikalus apie Afrikos vieningumą, pavyzdžiui, knygoje „Africa Must Unite“ jis išdėstė savo viziją apie federacinę Afriką.
Krašto konfliktas, perversmas ir tremtis
Nkrumaho laikotarpis baigėsi 1966 m., kuomet jis buvo nuverstas perversmu tuo metu, kai lankėsi užsienyje. Po perversmo jis išvyko į tremtį; ilgesnį laiką gyveno Gvinėjoje, kur Sulaymanas Sékou Touré suteikė jam garbės pilietybę ir pareigas bei teikė politinę paramą. Nkrumah ir toliau liko svarbi figūra tarptautinėje politikoje, bet nebeturėjo tiesioginės valdžios Ganoje.
Paskutinieji metai ir mirtis
Nkrumah mirė 1972 m. balandžio 27 d., būdamas užsienyje gydymo, ir paliko stiprų politinį bei kultūrinį palikimą. Jo mirtis pažymėjo vieno iš ryškiausių panaudojusių XX a. dekolonizacijos lyderių gyvenimo pabaigą — žmogaus, kuris tiek įkvėpė daug žmonių, tiek sulaukė įvairių kritikų nuomonės dėl savo politinių sprendimų.
Palikimas ir vertinimas
- Pozityvus palikimas: Nkrumahui priskiriama lemiama vaidmens suteikiant Ganei nepriklausomybę, modernizuojant infrastruktūrą, skatintant švietimą ir akcentuojant Afrikos solidarumą bei savarankiškumą.
- Kritika: jo politika taip pat kritikuojama dėl centralizuoto valdymo, politinių represijų ir ekonominių strategijų, kurios kai kuriais atvejais sukėlė fiskalines problemas.
- Kultūrinė ir simbolinė reikšmė: Nkrumah išliko kaip kertinė figūra Ganos istorijoje — jo atminimas puoselėjamas paminklais, mauzoliejais, muziejais ir viešomis atminties ceremonijomis. Jo idėjos apie Afrikos vienybę tebėra aptariamos ir yra įkvėpimas naujoms kartoms.
Kwame Nkrumah paliko sudėtingą, bet reikšmingą paveldą: jis buvo tiek karštas laisvės ir Afrikos vienybės šalininkas, tiek politinių sprendimų autorius, kuriuos vėliau vertino ir girti, ir kritikuoti. Jo gyvenimas primena, kaip sudėtinga yra transformuoti kolonijinę visuomenę ir kurti naują valstybingumo pojūtį.
Švietimas
Jis lankė pradinę mokyklą Half Assini, kur jo tėvas dirbo auksakaliu. Jo išsilavinimui įtakos turėjo vokiečių kunigas Georgas Fišeris. Jis mokėsi Akros mokytojų mokykloje, vėliau pats tapo mokytoju. 1935 m. išvyko į Linkolno universitetą Jungtinėse Amerikos Valstijose. Čia jis daugiau sužinojo apie komunizmą. 1939-1943 m. mokslus tęsė Pensilvanijos universitete. 1945 m. išvyko į Londoną ir organizavo tarptautinę konferenciją už Afrikos laisvę. Tuo metu jis pakeitė savo vardą į "Kwame".
Ganos prezidentas
Nkrumahas grįžo į Auksinę pakrantę ir įkūrė Susirinkimo liaudies partiją. Jis buvo išrinktas ministru pirmininku. Kai Gana tapo nepriklausoma nuo Anglijos, Nkrumah tapo pirmuoju jos prezidentu. Jis sukūrė Ganos vėliavą. Jis pareikalavo, kad visi vaikai lankytų mokyklą. Daugiau moterų lankė mokyklą ir įsidarbino. Elektros energijos gamybai Nkrumah įsakė pastatyti hidroelektrinę užtvanką, vadinamą Akosombo užtvanka, ir atominę elektrinę.
1966 m. vasario 24 d. kariuomenė ir policija privertė Nkrumahą pasitraukti iš valdžios.
Tremtis ir mirtis
Po nuvertimo Kwame Nkrumah nugyveno savo gyvenimą Konakryje, Gvinėjoje. Jam buvo diagnozuotas prostatos vėžys, todėl 1971 m. rugpjūtį jis išskrido gydytis į Rumuniją. Mirė Bukarešte, Rumunijoje, 1972 m. balandžio 27 d., būdamas 62 metų.
Laiko juosta
- 1930: Velso princo koledže Achimotoje (buvęs Vyriausybės mokymo koledžas, Akra) įgijo mokytojo pažymėjimą.
- 1931: Romos katalikų mokyklos Elminoje (Centrinis regionas) mokytojas, vėliau - Romos katalikų gimnazijos Aksime (Vakarų regionas) direktorius.
- 1932: Amisano Romos katalikų kunigų seminarijos mokytojas (Centrinis regionas)
- 1935: Įstojo į Linkolno universitetą Pensilvanijoje, JAV.
- 1939: Įgijo bakalauro laipsnį (Linkolno universitetas), JAV
- 1942: Lincolno universitete, JAV, įgijo teologijos bakalauro laipsnį
- 1943: Baigė kursus / parengiamuosius egzaminus daktaro laipsniui įgyti Pensilvanijos universitete (JAV).
- 1939 - 1945: Suderintos studijos ir neakivaizdinės negrų istorijos paskaitos. (Šiuo laikotarpiu padėjo įkurti Afrikos studijų asociaciją ir Afrikos studentų asociaciją Amerikoje ir Kanadoje).
- 1945: "The Lincolnian" išrinktas "iškiliausiu metų profesoriumi".
- 1945 m. (gegužė): Atvyko į Londoną, norėdamas studijuoti teisę ir apsiginti daktaro disertaciją, bet susipažino su Džordžu Padmore'u. Abu jie, kaip bendri politiniai sekretoriai, padėjo organizuoti šeštąjį Pan-Afrikos kongresą Mančesteryje, Anglijoje. Po kongreso Nkrumah tęsė darbą dėl Afrikos dekolonizacijos ir tapo Vakarų Afrikos studentų sąjungos viceprezidentu. Jis taip pat vadovavo "Ratui", slaptai organizacijai, pasišventusiai Vakarų Afrikos vienybei ir nepriklausomybei, kovai už Afrikos socialistinių respublikų sąjungos sukūrimą ir palaikymą.
- 1947: 1947 m. parašė savo pirmąją knygą "Kolonijinės laisvės link".
- 1947: (gruodis): Grįžo į Auksinę pakrantę ir tapo Jungtinės Auksinės pakrantės konvencijos (UGCC) generaliniu sekretoriumi.
- 1948: Po neramumų kolonijoje sulaikytas kartu su UGCC vykdomaisiais nariais, vėliau pavadintais "Didžiuoju šešetu".
- 1948: (rugsėjo mėn.): Įsteigė laikraštį "Accra Evening News", kuris pasirodė spaudos kioskuose tą pačią dieną, kai buvo atleistas iš UGCC generalinio sekretoriaus pareigų.
- 1949 m. (birželis): Įkurta Susirinkimo liaudies partija (CPP) kartu su Jaunimo organizacijos komitetu (CYO).
- 1949 m. (gruodis): paskelbta pozityvioji akcija, kuria reikalaujama nepriklausomybės.
- 1950 m. (sausis): Suimtas po riaušių, kilusių paskelbus pozityviųjų veiksmų deklaraciją.
- 1951 m. (vasaris): Rinkimus laimėjo būdamas kalėjime, surinkęs 22 780 balsų iš 23 122 atiduotų biuletenių ir užėmęs Akros centrinę vietą. Vėliau tą patį mėnesį jis buvo paleistas iš kalėjimo ir suformavo naują vyriausybę.
- 1956: 1956 m. laimėjo rinkimus, po kurių buvo paskelbta nepriklausomybė.
- 1957: (kovo 6 d.): Paskelbta Ganos nepriklausomybė
- 1958 m. (balandis): Gana, Egiptas, Sudanas, Libija, Tunisas, Etiopija, Marokas, Liberija ir Liberija). Gruodžio mėn. surengė Visos Afrikos tautų konferenciją Akroje - pirmąją visos Afrikos konferenciją, surengtą Afrikos žemėje. Jis žengė pirmąjį žingsnį Afrikos susivienijimo link - pasirašė susitarimą su Sekou Toure dėl Ganos ir Gvinėjos suvienijimo.
- 1958: Susituokė su Helena Ritz Fathia, Egipto kopte, Egipto prezidento Gamal Abdel Nasser giminaite.
- 1960: 1960 m. paskelbta Ganos Respublika.
- 1961: Nkrumah išplėtė Ganos ir Gvinėjos sąjungą ir įtraukė Malį, kuriam vadovavo Modibo Keita.
- 1962 m. (rugpjūtis): Kulungugu, Ganos šiauriniame regione, įvykdytas pasikėsinimas nužudyti.
- 1963 m. (gegužė): Nkrumah suorganizavo 32 nepriklausomų Afrikos valstybių konferenciją Adis Abeboje. Šioje konferencijoje buvo įkurta Afrikos vienybės organizacija (OAU), kurios tikslas - siekti Afrikos žmonių vienybės, laisvės ir gerovės.
- 1964: 1964 m.: įsteigė Ganą kaip vienos partijos valstybę, kurios prezidentu iki gyvos galvos tapo jis pats.
- 1965: 1965 m.: Nkrumahas išleido knygą "Neokolonializmas". Šioje knygoje jis parodė, kaip užsienio kompanijos ir vyriausybės praturtėjo Afrikos žmonių sąskaita. Dėl šios knygos JAV vyriausybė griežtai protestavo ir atšaukė anksčiau Ganai skirtą 35 mln. dolerių ekonominę pagalbą.
- 1966 m. (vasario 24 d.): nuverstas per karinį perversmą, kai buvo išvykęs į Hanojų (Šiaurės Vietnamas). Gavęs pranešimą apie nuvertimą, jis išvyko į Konakrį (Gvinėja). Gyveno Konakryje kaip Gvinėjos viceprezidentas.
- 1971 m. (rugpjūtis): Išskrido į Rumuniją gydytis prostatos vėžio.
- 1972 m. (balandžio 27 d.): Mirė nuo vėžio Bukarešte, Rumunijoje.
- 1972 m. (liepos 7 d.): Palaidotas Ganoje.
Rašytiniai darbai
Osagyefo, Dr. Kwame Nkrumah yra daugiau kaip 20 knygų ir leidinių autorius. Jis buvo pagrindinis politinės teorijos ir praktinio panafrikanizmo autoritetas.
Ieškoti