Fatimidų kalifatas (909–1171): ismailitų dinastija Egipte ir Magrebe

Nuo 909 m. sausio 5 d. iki 1171 m. Fatimidų kalifatą valdė al-Fātimijūnų (arab. الفاطميون) dinastija. Tai buvo arabų šiitų valdova, priklausanti ismailitų krypčiai. Fatimidai pareiškė save kaip ketvirtąjį ir paskutinį arabų kalifatą, savo valdžią teigdami tiek politine, tiek religinėmis prerogatyvomis. Skirtingais laikotarpiais jų jurisdikcijai priklausė dalys Magrebo, Egipto ir Levanto regionų.

Kilmė ir įkūrimas

Fatimidų dinastija kilusi iš ismailitų šakos, kuri teigė kilmę iš Pranašo Muhammado dukters Fatimos (iš čia ir pavadinimas). Kalifatas susikūrė Šiaurės Afrikoje (Ifriqijoje) – jo įkūrėjai sugebėjo sutelkti vietines plebes ir galiausiai nuversti Aghlabidų valdymą. Pirmieji kalifai stengėsi konsoliduoti valdžią ir plėsti įtaką į rytus link Egipto bei Levanto.

Teritorija ir sostinė

Pradiniame etape fatimidų kontrolė apėmė dideles Magrebo dalis. Vėliau, 969–973 m., jų armija užkariavo Egiptą ir ten įkūrė naują administracinį centrą. Egipto sostine tapo Kairas. Naujasis centras tapo politiniu, ekonominiu ir kultūriniu regiono branduoliu, iš kurio fatimidai administravo savo daugialypes valdas.

Valdymas, kultūra ir ekonomika

Fatimidai sukūrė centralizuotą biurokratinę administraciją, stiprią karinę jėgą ir aktyvią merchantų bei jūrų politiką. Jie remė prekybą Viduržemio jūroje, Raudonojoje jūroje ir Rytų Afrikoje, todėl Kairas tapo svarbiu prekybos centru. Fatimidų laikotarpiu vystėsi miestų statyba, mečetės, rūmai ir bibliotekos; svarbiausiais intitučiais buvo al-Azhar universitetas (įkurtas 970 m.) ir mokslinės bei kultūrinės institucijos, kurios pritraukė mokslininkus, teologus ir menininkus.

Religija, politika ir visuomenė

Valdantysis elitas priklausė ismailitų šiizmo atšakai, o patys kalifai veikė kaip ismailitų imamai su teisine ir dvasine atsakomybe. Fatimidų kalifai pretendavo į kalifo pareigas ir jiems suteikdavo reikšmę daugeliui ismailitų tikinčiųjų. Tai buvo retas istorinis atvejis, kai šiitų imamatas ir kalifatas buvo sujungti vienos dinastijos rankose.

Fatimidai garsėjo palyginti dideliu religiniu pragmatizmu ir tolerancija: jie leido gyventi ir praktikuoti tikėjimą žydams, įvairioms krikščionių bendruomenėms (minimi ir Maltos krikščionys) bei koptams. Daugelis neislamiškų bendruomenių dalyvavo administracijoje, medicinoje ir prekyboje. Vis dėlto jų politika nebuvo vienareikšmiškai liberali: buvo laikotarpių, kai religinė diskriminacija arba represijos sustiprėjo, ypač tam tikrų kalifų valdymo metu (pvz., al-Hakim bi-Amr Allah laikais pasitaikė griežtų nutarimų prieš kai kurias bendruomenes, taip pat buvo sunaikinta Šventojo Kapo bažnyčia Jeruzalėje 1009 m.).

Fatimidų religijos politika taip pat turėjo vidinių iššūkių: XI a. įvyko ismailitų skilimas – Nizarių ir Musta'lių frakcijos – kuris turėjo ilgalaikių pasekmių regione (Nizarių ismailitai vėliau tapo žinomi kaip "Assassinai").

Menai, mokslas ir administraciniai pasiekimai

Fatimidų valdžia skatino kaligrafiją, miniatiūrą, architektūrą ir knygų meną. Kairas tapo intelektualiniu centru: al-Azhar išsivystė į žymų mokslų ir teologijos centrą. Fatimidai taip pat plėtojo finansų sistemą, monetalogiją ir platesnę biurokratiją – centralizuotos iždo, mokesčių ir teismo institucijos leido valdyti įvairialypę imperiją.

Nuosmukis ir žlugimas

XI–XII a. Fatimidų galia ėmė silpti dėl kelių priežasčių: vidaus politinių konfliktų, finansinių problemų, provincialinių gubernatorių autonomijos, bei išorinių grėsmių – Selkūkų ekspansijos Rytuose ir kryžiuočių Kryžiaus žygių poveikio Levantui. 1071–1099 m. padėtį apsunkino kryžiuočių įsiveržimai ir teritorijų praradimas Levante. Galiausiai 1171 m. Egipte įsitvirtinęs sultonas Salah ad-Dinas (Saladinas) panaikino fatimidų kalifatą ir užbaigė dinastijos valdžią, įvedęs ajubitų valdžią ir atstatęs sunitų hegemoniją regione.

Paveldas

• Fatimidų įkurta Kairo urbanistinė struktūra ir architektūra padarė ilgalaikį poveikį miesto raidai.
• al-Azhar institucija išliko svarbi teologijos ir mokslo centru, nors po ajubitų pertvarkymų tapo suinvazavusi į sunitų tradicijas.
• Fatimidų laikai pasižymėjo tarpkultūriniais mainais, klestinčia prekyba ir menų pasiekimais, kurie prisidėjo prie Vidurio Rytų civilizacinio paveldo.

Apibendrinant, Fatimidų kalifatas (909–1171) buvo viena iš svarbiausių ir specifiškiausių islamiškos pasaulio dinastijų: ji sujungė politinę valdžią ir ismailišką imamato ideologiją, paliko reikšmingą kultūrinį, religinių institucijų ir urbanistinį paveldą, o jos istorija kupina tiek atviros tolerancijos, tiek sudėtingų konfliktų ir prieštaravimų.

Fatimidų iškilimas

Fatimidai buvo kilę iš Ifrikijos, dabartinio Tuniso ir rytinio Alžyro. Dinastiją 909 m. įkūrė ˤAbdullāh al-MahdīBillah, kuris savo teises įteisino kilme iš Mahometo per savo dukterį Fātimą as-Zahrą ir jos vyrą ˤAlī ibn-Abī-Tālibą, pirmąjį šišioniškąjį imamą, iš čia ir kilo pavadinimas al-Fātimiyyūn "Fatimidai".

Netrukus Abdullāh al-Mahdi kontrolė apėmė visą centrinį Magrebą - teritoriją, kurią sudaro dabartinės Maroko, Alžyro, Tuniso ir Libijos valstybės, kurias jis valdė iš Mahdijos, savo naujai pastatytos sostinės Tunise.

Šeštojo kalifo Al-Hakimo mečetė

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kas valdė Fatimidų kalifatą ir kada baigėsi jų valdymas?

K: Kokio tipo dinastija buvo Fatimidų kalifatas ir kokią religiją jie išpažino?

K: Kokios teritorijos priklausė Fatimidų kalifatui jo valdymo metu?

K: Kur buvo įsikūrusi Fatimidų kalifato sostinė?

K: Kokia yra fatimitų termino reikšmė?

K: Kokia yra Fatimidų kalifato vadovų religinė reikšmė?

K: Ar Fatimidai buvo tolerantiški ne islamiškų islamo sektų ir kitų religijų atžvilgiu?

Paieška pagal raidę