Tundra – apibrėžimas, tipai, klimatas, augalai ir gyvūnai

Sužinokite viską apie tundrą: apibrėžimas, arktinė/antarktinė/alpinė tundra, klimatas, augalai ir gyvūnai — prisitaikymai, rūšys ir ekosistemos ypatybės.

Fizinėje geografijoje tundra - tai vieta, kur medžių augimą stabdo žema temperatūra ir trumpas vegetacijos periodas. Terminas "tundra" kilęs iš žodžio tūndâr, kuris reiškia "aukštumos, tundra, kalnai be medžių".

Skiriami trys tundros tipai: arktinė tundra, antarktinė tundra ir alpinė tundra. Visuose šiuose tipuose daugiausia auga žolė, samanos ir kerpės. Kai kuriose tundros dalyse auga medžiai. Riba tarp tundros ir miško vadinama medžių linija arba timberline. pati teritorija juosia Šiaurės pusrutulio Arkties vandenyną. Tundros biomo klimatą sudaro stingdantis šaltis ir sausra žiemą bei šaltos vasaros. Tundros žemė yra nederlinga, dažnai padengta akmenimis.

Didžioji dalis vandens tundroje yra užšalusi dirvožemyje. Nuolat įšalęs dirvožemis vadinamas amžinuoju įšalu. Amžinasis įšalas ir smarkūs vėjai neleidžia dideliems medžiams įleisti gilių šaknų. Augalai tundroje yra maži ir auga arti žemės. Tundroje augalai, vadinami pagalvėlėmis, auga tankiomis kupstelėmis, tačiau vyraujantys augalai yra kerpės. Ličynai dengia uolas. Keletas medžių, augančių tundroje, yra nykštukiniai gluosniai ir beržai.

Dėl gilaus ir šalto sniego gyvenimas tundroje yra labai sudėtingas. Kiekvienas gyvūnas turi prisitaikyti, kad išgyventų. Kai kurie jų turi storą kailį, kuris žiemą tampa baltas. Kiti žiemos mėnesiais randa vietų, kur galėtų peržiemoti. Keletas tundroje gyvenančių gyvūnų pavyzdžių: graužikai, kiškiai, sabalai, karibu, vilkai, arktinės lapės, lokiai, murzai, ruoniai ir snieguotosios pelėdos.

Tundros paplitimas ir pagrindinės savybės

Tundra yra ypač plačiai paplitusi Šiaurės pusrutulyje aplink Arkties vandenyną (arktine tundra), taip pat yra atskiros atogrąžų ir pakrančių formos Antarktidos regione (antarktinė tundra) bei aukštumų kalnuose (alpinė tundra). Nors sąlygos skiriasi pagal regioną, visoms tundroms būdingi trumpas vegetacijos sezonas, žemos vasaros temperatūros, stiprūs vėjai ir trumpas aktyvusis sluoksnis dirvožemyje virš amžinojo įšalo.

Tipai ir jų ypatybės

• Arktinė tundra: išsidėsčiusi aplink Arkties bazinį ratą — Šiaurės Kanadą, Grenlandiją, Sibiro pakrantes, Skandinaviją. Čia dažnai vyrauja nuolatinis arba nuolatinių ir pertraukiamų įšalų mišinys. Vegetacija dažnai susitelkia į pelkėtas pievas ir saros teritorijas.
• Antarktinė tundra: aptinkama labiau pakrančių zonose ir subantarktiniuose salynuose bei Antarktidos pusiasalyje. Dėl itin žemo drėgmės ir stiprios vėjo įtakos augalija čia dar retesnė — vyrauja dumbliai, kerpės ir kai kurios žemės samanos.
• Alpinė tundra: susiformuoja kalnų viršūnėse ir šlaituose visame pasaulyje virš medžių linijos. Čia amžinojo įšalo nebūtinai yra, tačiau oro sąlygos ir trumpas augimo sezonas riboja medžių augimą.

Klimatas, dirvožemis ir amžinasis įšalas

Tundros klimatas pasižymi labai mažomis metinėmis temperatūromis, trumpomis vėsiomis vasaromis ir ilgomis atšiauriomis žiemomis. Dienos ilgis poliarinėse platumose labai kinta: vasarą gali būti poliarinis dienos šviesos režimas (midnight sun), o žiemą — poliarinė naktis. Dėl šių sąlygų dirvožemis yra skurdus, su mažu deguonies ir maistinių medžiagų kiekiu.

Amžinasis įšalas (permafrost) — tai dirvožemio sluoksnis, kuris lieka užšalęs visus metus. Virš jo esantis aktyvusis sluoksnis atitirpsta pavasarį ir vasarą, leidžiant augalams trumpam laikui įsisavinti vandenį ir maisto medžiagas. Permafrostas saugo didelius anglies kiekius; jo atšilimas gali išlaisvinti anglies dioksidą ir metaną, todėl permafrostas yra svarbus klimato kaitos veiksnys. Taip pat šlapi paviršiai susidaro dėl lėto drenažo virš amžinojo įšalo — todėl tundroje gausu pelkių ir durpynų.

Augalija ir prisitaikymai

Tundros augalija yra žema ir tanki. Be jau minėtų žolių, samanų ir kerpių, dažni yra nykštukiniai krūmai ir žemų augmenų pavyzdžiai, pvz. Betula nana (nykštukinis beržas), įvairūs Salix (gluosnių) rūšys, Dryas, viržių ir mėlynių (Vaccinium) gentys. Pagalvėlinius augalus (cushion plants) ir nuolat klojusias kerpes pastebime ant uolų.

Augalų prisitaikymai:

• žemas ūgis ir horizontalus augimas — mažesnė šilumos praradimo zona;
• tamsios lapų spalvos — geresnis šilumos sugėrimas;
• plaukuotos/apsaugotos lapų ir stiebų struktūros — sumažina šalčio ir išgaravimo poveikį;
• greitas žydėjimas ir sėklų nokimas per trumpą vasarą;
• kloninis dauginimasis — saugo nuo pilnos augalo praradimo sunkiais metais.

Kerpės (ličynai) yra ypatingai svarbios — jos dengia uolas ir yra svarbus maisto šaltinis, pvz., karibu (reindeer) mityboje.

Gyvūnai ir jų prisitaikymai

Tundra yra namai daugybei gyvūnų, kurie išmoko prisitaikyti prie ekstremalių sąlygų. Viršuje esantys sąrašai jau paminėjo keletą rūšių: graužikai (pvz., lemingai), kiškiai, sabalai (ptarmigan), karibu, vilkai, arktinės lapės, lokiai, murzai, ruoniai ir snieguotosios pelėdos. Prie pakrančių ir šalia jūros ledynų gausu jūrinių žinduolių ir paukščių.

Gyvūnų prisitaikymai:

• storas kailis arba storas riebalų sluoksnis (pvz., lokiai, ruoniai);
• spalvų keitimas sezonuose — vasarą tamsesnis, žiemą baltas kailis (pvz., sabalas, arktinė lapė);
• migracijos — daug rūšių žiemai išskrenda į šiltesnes zonas (pvz., daugelis paukščių), o karibu migruoja dideliais pulkais;
• kasimasis urvuose ir požeminės įgulos — graužikai ir kai kurie kiti gyvūnai slepiasi nuo šalčio;
• maisto saugojimas ir riebalų kaupimas — būtina per ilgą badavimo sezoną.

Be sausumos gyvūnų, tundros zonose svarbūs ir migruojantys paukščiai, kurie vasarą atskrenda veistis ir panaudoja trumpą prieinamą maisto laikotarpį. Jūrinių ekosistemų dalis šalia tundros — žuvys, banginiai ir kiti jūriniai gyvūnai — taip pat glaudžiai susiję su pakrančių tundros biotopu.

Žmogaus veikla, ekologinės grėsmės ir svarba

Šiaurės tundros regionuose gyvena vietinės tautos (pvz., sami, neneciai, inuitai), kurios tradiciškai gyvena iš mišrios ekonomikos: gyvulininkystės (dažnai elnių ir karibų auginimas), medžioklės, žvejybos ir rinkimo. Tundra taip pat turi mokslinę, kultūrinę ir klimatinę vertę — saugoma daug anglies per permafrostą, o jos unikalios bendruomenės ir biologinė įvairovė yra vertingos pačios dėl savęs.

Pagrindinės grėsmės:

• klimato kaita: tundros šiltėjimas skatina permafrostui tirpti, vyksta krūmų invazija į tradicines pievas, kinta drenažo sąlygos ir išsiskiria šiltnamio efektą sukeliančios dujos;
• žemės naudojimo pokyčiai: naftos, dujų ir kasybos projektai, transporto infrastruktūra — tai gali sukelti lokalų permafrosto tirpimą ir buveinių praradimą;
• invazinės rūšys ir ligos, kurios gali paveikti jautrias ekosistemas;
• užterštumas ir ilgalaikio toksiškumo teršalai, kurie toliau kondensuojasi poliarinėse zonose.

Išsaugojimo priemonės apima apsaugines teritorijas, tarptautinį bendradarbiavimą klimato srityje, tvarios plėtros politiką ir vietinių bendruomenių žinių integravimą į sprendimus. Tyrimai stebi permafrostą, anglies ciklą ir biologinių bendrijų pokyčius, nes tundra gali turėti didelį poveikį pasauliniam klimatui.

Išvados

Tundra — tai unikalus biomas, kuriam būdingi ekstremalūs klimatinių sąlygų ribojimai, paplitęs permafrostas, žema ir specializuota augalija bei gyvūniją su ryškiais prisitaikymais. Nors tundros išvaizda gali nepasirodyt labai įvairi, jos ekosistemos atlieka svarbų vaidmenį globalaus klimato reguliavime ir palaiko unikalią biologinę įvairovę. Dėl klimato kaitos poveikio ir žmogaus veiklos tundra susiduria su reikšmingais iššūkiais, todėl jos apsauga ir tolesni tyrimai yra itin svarbūs.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra tundra?

K: Iš kur kilęs terminas "tundra"?

K: Kokie yra trys tundros tipai?

K: Kokie augalai auga tundrose?

K: Kaip vadinama riba tarp miško ir tundros?

K: Koks klimatas vyrauja tunda biome?

K: Kokie gyvūnai gyvena tunda biomuose?

Paieška pagal raidę