Arktinė lapė (arba baltoji lapė, poliarinė lapė, sniego lapė) yra Vulpes lagopus. Tai maža lapė, gyvenanti Arktyje. Ji turi apvalią kūno formą, trumpą nosį ir kojas bei trumpas pūkuotas ausis. Peties aukštis dažniausiai siekia apie 25–30 cm (10–12 colių), kūno ilgis be uodegos paprastai būna 46–68 cm, o svoris svyruoja maždaug 3–9 kg (6,5–20 svarų) — patelės paprastai būna mažesnės už patinus. Kailis yra labai tankus: vasarą jis gali būti rudokas ar pilkšvas, o žiemą – baltas; egzistuoja ir tamsesnis ("mėlynas") morfas. Lauke arktinės lapės gyvena apie 3–6 metus, nelaisvėje gali gyventi ilgiau.

Prisitaikymai prie šalto klimato

Arktinė lapė yra puikiai pritaikyta gyventi itin šaltomis sąlygomis. Jos storas, sezoninis kailį labai gerai sulaiko šilumą ir nuo šalčio saugo visą kūną. Plonos pėdų padų sritys padengtos pūku, o plačios, purios letenos padeda vaikščioti per sniegą bei ledą. Lapė sugeba ištverti labai žemas temperatūras (pvz., apie −30 °F, tai yra apie −34 °C), nes riebalų atsargos ir storesnis kailis rudens metu padidina izoliaciją. Dėl storų riebalų atsargų (kartais reikšminga dalis kūno masės) ir tankaus kailio šiluma geri išsaugoma, o mažas paviršiaus ir tūrio santykis padeda sumažinti šilumos nuostolius. Arktinės lapės turi labai gerą klausą, leidžiantį užfiksuoti po sniegu esantį grobį, ir jautrų uoslės pojūtį, todėl jos randa maistą net esant prastoms oro sąlygoms.

Mityba

Arktinės lapės yra visaėdės – jų mityba įvairuoja priklausomai nuo paros, sezono ir vietos. Pagrindinius maisto šaltinius sudaro:

Be to, lapės naudojasi sezoniniais papildiniais — rinkdamos uogas, sėklas, ar paimdamos iš baltoji meškos likusius grobio likučius. Lemmingų gausos svyravimai daro didelę įtaką arktinių lapių populiacijų dydžiui ir išgyvenamumui.

Medžioklės elgsena

Arktinė lapė medžioja tiek naktį, tiek dieną. Ji gali išgirsti po sniegu judantį mažą žinduolį ir, nustatydama vietą, staigiai pašoka bei smogia per sniegą, kad iškasti ar pagauti auką. Plataus spektrų pojūčių ir energijos taupymo derinys daro ją efektyvia plėšrūne atšiauriomis sąlygomis.

Veisimas ir šeimos struktūra

Arktinės lapės veisimosi sezonu sudaro poras; poros dažnai išlieka kartu tol, kol auga jaunikliai. Po apie 52–53 dienų trukusios nėštumo patelė atsiveda 5–8 jauniklių vidutinę vado dydį, tačiau ypač palankiomis sąlygomis (didelis maisto kiekis) vadas gali būti ir labai gausus — aprašoma net iki 25 jauniklių atvejų. Jaunikliai gimsta rudo kailio, laipsniškai pereina į žieminį baltą kailį artėjant šalčiams. Jaunuoliai auga urve po žeme, kur tėvai (ir kartais kiti šeimos nariai ar "pagalbininkai") tiekia maistą ir saugo juos nuo plėšrūnų.

Kai kurios populiacijos rodo kooperatyvų elgesį: senesni jaunikliai arba gretimų lizdų individai padeda maitinti ir saugoti vada. Jaunos patelės kartais palieka šeimą ir formuoja atskiras grupes, o patinai gali likti su tėvais ilgesnį laiką.

Gyvenamoji aplinka ir paplitimas

Arktinė lapė gyvena tundros ruožuose ir kai kuriose pakrantės zonose visoje šiaurinėje pusrutulio dalyje — nuo Sibiro per Aliaską iki Grenlandijos ir šiaurinių Europos sričių. Ji taip pat kartais migruoja ar pasirodo ant jūrinio ledo ieškodama maisto. Daugumoje arealo spalvos mokofai ir elgsena prisitaikė prie vietinių sąlygų (pvz., "mėlynas" morfas kai kuriose pakrantės salose yra dažnesnis).

Miego įpročiai ir elgsena žiemą

Arktinės lapės nemiega žiemos miegu. Rudenį jos užsiaugina storesnį kailį, o riebalų kaupimas padeda per žiemą išlaikyti energiją ir šilumą — riebalai, kartu su kailiu, atlieka svarbią izoliacijai reikalingą funkciją. Dėl itin žemos temperatūros lapės dažnai miega susivijusios uodega, kad apsaugotų nosį ir sumažintų šilumos nuostolius.

Grėsmės ir išsaugojimas

Globaliai arktinė lapė priskiriama prie rūšių, kurių išsaugojimo lygis skiriasi vietovėse: IUCN dažniausiai laiko rūšį „mažiausiai susirūpinimą keliančia“ (Least Concern), tačiau kai kurios vietinės populiacijos yra pažeidžiamos arba nykstančios. Pagrindinės grėsmės yra klimato kaita (keičiantis ledo dengimui ir mažėjant pagrindiniam grobiui — lemingams), taip pat konkurencija su raudonąja lape (Vulpes vulpes), kuri dėl šiltesnio klimato juda šiaurėn. Vietiniai išsaugojimo veiksmai apima buveinių apsaugą, populiacijų stebėjimą, reintrodukcijas ir apsaugos priemones jautriausiose teritorijose (pvz., Skandinavijoje).

Santykis su žmonėmis

Istoriškai arktines lapes gaudė kailiams, tačiau ši praktika sumažėjo ir daugelyje vietų jos yra saugomos. Dėl klimato pokyčių ir kintančių maisto išteklių jų tolimesnė ateitis priklauso nuo tarptautinių pastangų saugoti arktinę aplinką ir valdyti kitos invazinių rūšių plitimą.

Santrauka: Arktinė lapė yra gerai prisitaikiusi tundros gyventoja: turi storą, sezoninį kailį, efektyvias mitybos strategijas ir įvairiapusę elgseną veisimosi bei išgyvenimo laikotarpiu. Nors pasauliniu mastu rūšis vis dar yra paplitusi, vietinės populiacijos gali būti pažeidžiamos dėl klimato kaitos ir didėjančios konkurencijos.