Granados emyratas buvo įkurtas 1238 ir tapo paskutine musulmoniška valstybe Ispanijos pusiasalyje. Jos įkūrėjas buvo Nasridų dinastijos įkūrėjas Muhamedas I ibn al-Ahmaras, kuris sugebėjo konsoliduoti valdžią Andalūzijoje po Rekonkista laikotarpio sukeltų permainų. Po 1236 m. užkariavus Kordobą ir spartaus krikščioniškųjų karalysčių spaudimo, 1238 m. emyratas oficialiai tapo tributine valstybe — Granados emyrai išlaikė vidaus autonomiją mainais už politinę ištikimybę ir reguliarias išmokas.
Nasridų emyrai ir vėlesni karaliai buvo atsakingi už daugumos Alhambros rūmų, tvirtovių ir sodų statybą bei puošybą. Alhambra, su savo meistriškomis muqarna dekoracijomis, kaligrafija, arkadomis ir vandens takais, tapo Nasridų meninės ir architektūrinės galios simboliu. Rūmų komplekse išsiskiria Nasridų rūmai (Palacios Nazaríes), Komares rūmai, «Lūpų kiemas» (Court of the Lions) ir netoliese esantys Generalife sodai, skirti poilsiui ir pramogoms.
Kitiems 250 metų taifa Granados emyratas išlaikė santykius su krikščioniškomis karalystėmis per diplomatinę taktiką, vedybas ir pajamų mokėjimą. Nasridų sultonai ir karaliai mokėjo duoklę krikščionių karaliams ir kartais bendradarbiavo su jais kovose prieš kitus maištaujančius musulmonų valdovus arba prieš savo vidaus oponentus. Ekonomika rėmėsi žemdirbyste, tekstilės (ypač šilko) ir amatininkų produkcija, prekyba bei mokesčiais, o miestuose klestėjo kultūrinė įvairovė — musulmonai, krikščionys (mozarabai) ir žydai (sefardai) sudarė bendruomeninį gyvenimą.
Sausio 2 d, 1492 paskutinis musulmonų lyderis Mahometas XII (istorijoje dar žinomas kaip Boabdilas) visiškai atidavė Granados kontrolę Ferdinandui ir Izabelei po to, kai miestas buvo apgultas Granados mūšyje. Šis pasidavimas žymi Rekonkistos pabaigą ir Viduramžių musulmonų politinės valdžios Iberijos pusiasalyje pabaigą. Pasidavimo sąlygos, žinomos kaip Granados kapitulacijos, iš pradžių suteikė tam tikras religines ir turtines garantijas vietos musulmonams, tačiau šios garantijos vėliau buvo gerokai sugriežtintos: pradėjo vykti priverstiniai kryžminimai, konversijos ir, galiausiai, musulmonų (ir žydų) išstūmimas ar priverstinės praradimo kampanijos.
Nasridų palikimas yra svarbi Ispanijos ir Viduržemio jūros regiono kultūrinė dalis. Alhambra išsaugota kaip vienas reikšmingiausių islamo architektūros pavyzdžių Europoje ir šiais laikais pripažinta pasaulio paveldo objektu (UNESCO). Jos menas, sodai ir inžineriniai sprendimai traukia mokslininkus, turistus ir menininkus, o Nasridų laikotarpio mišri kultūrinė atmosfera dažnai minima kaip pavyzdys sudėtingų kultūrinių sąveikų tarp islamo, krikščionybės ir žydų tradicijų.