Kas yra tvarus vystymasis? Apibrėžimas, principai ir reikšmė

Sužinokite, kas yra tvarus vystymasis: apibrėžimas, principai ir reikšmė — kaip suderinti aplinkos apsaugą, ekonomiką ir socialinę gerovę ateities kartoms.

Tvarus vystymasis - tai būdas žmonėms naudoti išteklius, kad jie neišsektų. Tai reiškia, kad vystymasis vyksta nedarant žalos aplinkai ir nedarant jai poveikio. Brundtlando komisijos vartojama sąvoka apibrėžiama kaip darnus vystymasis, kuris "tenkina dabarties poreikius ir kartu nepažeidžia būsimųjų kartų galimybių patenkinti savo poreikius".

Visi nori geresnės vietos gyventi. Vieni nori geresnių namų ir būsto, kiti - geresnių mokyklų, daugiau darbo vietų, geresnių parduotuvių, švaresnių ir saugesnių gatvių. Kiti gali norėti visų šių dalykų. Kad ir kokios būtų bet kurio rajono problemos, paprastai jas galima suskirstyti į tris grupes. Žmonių poreikiai:

• geresnė aplinka - tai reiškia žaliosios erdvės, žaidimų aikštelės, jokios šiukšlės, gražūs sodai, padorūs namai, mažiau triukšmo ir taršos. Naudojami ištekliai turėtų atsinaujinti iš kartos į kartą.
• geresnę ekonomiką - tai reiškia darbo vietas, priimtinas kainas, pigesnę šilumą ir šviesą, jokių paskolų ryklių.
• geresnės socialinės sąlygos, t. y. gera laisvalaikio infrastruktūra, daug sporto ir meno bendruomenės grupių, draugiški kaimynai.

Tačiau dabar daugelis žmonių supranta, kad jei norime išspręsti vieną problemą, tikriausiai turėsime spręsti ir kitas. Pavyzdžiui, mažai tikėtina, kad naujos parduotuvės atsidarys rajone, kuriame nusikalstamumo ir skurdo lygis yra labai aukštas. Taip pat mažai tikėtina, kad nusikalstamumas sumažės rajone, kuriame pagerėjo būsto kokybė, jei nebus darbo vietų. Žmonės gali atsikraustyti į vietovę, kurioje yra būstų ir darbo vietų, bet jei aplinka yra nuskurdusi, o viešasis transportas prastas, jie gali nenorėti pasilikti.

Tai ne tik vietos problema. Su tomis pačiomis problemomis susiduriama ir nacionaliniu lygmeniu. Jei pasaulio vyriausybės nori spręsti skurdo problemą, jos turi ne tik skirti pinigų ir teikti pagalbą maistu, bet ir padėti vietos gyventojams įgyti išsilavinimą ir įsidarbinti. Žmonėms taip pat reikia saugios aplinkos, tinkamų namų ir geriamojo vandens. Kad šie dalykai veiktų, vyriausybės taip pat turi užtikrinti, kad žmonės turėtų veiksmingą balsą priimant sprendimus dėl to, kas vyksta jų gyvenamojoje vietoje.

Šis požiūris vadinamas "tvariu vystymusi". Nors ši frazė gali būti paini, dabar ji vartojama daugelyje vyriausybinių dokumentų ir finansavimo programų. Tvarų vystymąsi sudaro trys dalys: aplinkosauginis tvarumas, ekonominis tvarumas ir socialinis bei politinis tvarumas.

Šios idėjos esmė - tenkinti žmonių poreikius, susijusius su būstu, padoriu darbu, vaikų išsilavinimu, gera sveikatos priežiūra, saugia ir sveika kaimynyste.

Dauguma turtingų šalių gyventojų turi daugumą šių poreikių, tačiau vis dar daug žmonių gyvena skurde ir prastos kokybės namuose. Net jei šie pagrindiniai poreikiai tenkinami, jų "gyvenimo kokybei" vis tiek kyla daugybė grėsmių: nusikalstamumas, užterštumas ar gyvenimas kaimynystėje, kur niekam iš valdžios atstovų tai nerūpi.

Daugelyje vietovių vykdomos vietos tvarumo skatinimo programos: daugelis jų vadinamos "Vietos darbotvarkės 21" planais, pavadintais pagal 1992 m. Jungtinių Tautų Žemės viršūnių susitikime patvirtintą tarptautinį tvaraus vystymosi veiksmų planą "Darbotvarkė 21".

Principai ir pagrindinės idėjos

• Tarpkartinis teisingumas (intergenerational equity) – sprendimai turi užtikrinti, kad ateities kartos gaus tokias pačias ar geresnes galimybes naudotis gamtos ištekliais ir paslaugomis.
• Atsargumo principas – jei veikla gali sukelti rimtą ar negrįžtamą žalą aplinkai, reikia imtis prevencinių priemonių net jei moksliškai nėra visiško įrodymo.
• Integracija – ekonominiai, socialiniai ir aplinkos aspektai turi būti sprendžiami kartu, o ne atskirai.
• Dalyvavimas – vietos bendruomenių, verslo ir pilietinės visuomenės įtraukimas į sprendimų priėmimą.
• Kainos atitiktis poveikiui (polluter pays) – tie, kurie teršia arba sunaudoja išteklius, turi prisiimti dalį kaštų už žalą ar atkūrimą.
• Atsakomybė ir skaidrumas – sprendimų priėmimas turi būti atviras ir paremtas aiškiais rodikliais bei ataskaitomis.

Trys tvarumo dimensijos išsamiau

• Aplinkosauginis tvarumas – saugomi biologinė įvairovė, vandens ir dirvos ištekliai, mažinamas oro taršos ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimas, skatinama energijos vartojimo efektyvumas ir atsinaujinantys energijos šaltiniai.
• Ekonominis tvarumas – užtikrinamas ilgalaikis ekonomikos augimas be pernelyg didelio gamtinių išteklių naudojimo; skatinamos žaliosios investicijos, inovacijos, žiedinė ekonomika ir stabilios darbo vietos.
• Socialinis ir politinis tvarumas – teisingas prieinamumas prie sveikatos priežiūros, švietimo, saugaus būsto, socialinių paslaugų; stiprios institucijos, teisės viršenybė ir dalyvaujanti visuomenė.

Pavyzdžiai ir praktinės priemonės

Praktiniai sprendimai gali būti įvairūs ir pritaikomi vietoje bei mastu:

• atsinaujinančios energijos diegimas ir energetinio efektyvumo didinimas pastatuose;
• saugių ir patogių viešojo transporto tinklų plėtra bei dviračių takų kūrimas;
• atliekų mažinimo ir perdirbimo sistemos, žiedinės ekonomikos skatinimas;
• tvarus žemės ūkis – dirvos apsauga, mažesnis pesticidų naudojimas, vietinių maisto tiekimo grandinių stiprinimas;
• vandens taupymo ir valymo infrastruktūros plėtra, vandens kokybės kontrolė;
• žaliosios miesto erdvės, buveinių atstatymas ir biologinės įvairovės apsauga.

Rodikliai ir stebėsena

Tvarumą vertinti padeda įvairūs rodikliai: anglies dvideginio emisijos, ekologinis pėdsakas, prieigos prie geriamojo vandens ir sanitarijos rodikliai, energijos suvartojimas vienam gyventojui, skurdo lygis, nedarbas, Gini koeficientas, biologinės įvairovės inventorizacija. Tarptautiniu mastu orientyras yra Jungtinių Tautų 17 Tvaraus vystymosi tikslų (SDG) – šie tikslai apima tiek aplinkos, tiek socialinius ir ekonominius aspektus.

Iššūkiai ir kompromisai

Tvarus vystymasis susiduria su prieštaravimais: greitas ekonomikos augimas kartais reiškia didesnį išteklių naudojimą; infrastruktūros plėtra gali kelti grėsmę buveinėms; socialinis teisingumas reikalauja išteklių perskirstymo. Be to, trūksta finansavimo, politinės valios, gebėjimų kai kuriose šalyse ir koordinacijos tarp šalių.

Ką gali padaryti skirtingi veikėjai?

• Asmenys: mažinti energijos ir vandens suvartojimą, rūšiuoti atliekas, rinktis viešąjį transportą arba dviračius, remti tvarius produktus ir vietinius gamintojus, dalyvauti vietos sprendimuose.
• Verslas: diegti tvarius tiekimo grandinės sprendimus, mažinti atliekas, investuoti į energetinį efektyvumą, kurti žaliuosius darbo vietas, skaidriai ataskaitauti apie poveikį aplinkai ir visuomenei.
• Vyriausybės ir savivaldybės: taikyti ilgalaikes strategijas, skirti lėšų infrastruktūrai, remti švietimą ir mokslinius tyrimus, įvesti ekonomiką skatinančias priemones (mokesčiai, subsidijos), užtikrinti piliečių dalyvavimą sprendimuose.

Išvada

Tvarus vystymasis nėra vien tik techninis sprendimų rinkinys – tai ydinga vertybių, politikos ir praktikos kaitos kryptis, kurioje siekiama suderinti žmogaus gerovę su planetos išteklių tvarumu. Tai reikalauja bendradarbiavimo tarp piliečių, verslo ir valdžios, ilgalaikių investicijų ir nuolatinių pokyčių kasdieniame gyvenime. Kuo labiau integruosime aplinkos, ekonomikos ir socialinius aspektus, tuo didesnė tikimybė, kad pasieksime geresnę ir teisingesnę ateitį visiems.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kas yra darnus vystymasis?

K: Ką Brundtlando komisija sakė apie darnų vystymąsi?

Klausimas: Kokios yra kai kurios dažniausiai pasitaikančios problemos kaimynystėje?

Klausimas: Kaip vyriausybės gali padėti spręsti skurdo problemą?

K: Kas yra "Vietos darbotvarkė 21"?

Paieška pagal raidę