1983 m. Jungtinės Tautos įsteigė Brundtlando komisiją, kuri svarstė, kaip išsaugoti žmogaus aplinką ir gamtinius išteklius bei užkirsti kelią ekonominio ir socialinio vystymosi blogėjimui.

JT Generalinė Asamblėja manė, kad aplinkosaugos problemos yra pasaulinio pobūdžio, ir nusprendė, kad visų šalių bendras interesas yra nustatyti tvaraus vystymosi politiką.

Brundtlando komisijos misija ir išvados

Brundtlando komisiją (World Commission on Environment and Development) vadovavo Norvegijos premjerė Gro Harlem Brundtland. Ji parengė ir 1987 m. paskelbė pranešimą „Our Common Future“ (liet. „Mūsų bendra ateitis“). Komisijos pagrindinė misija buvo nustatyti strategiją, kaip suderinti ekonominį augimą, socialinę gerovę ir aplinkos apsaugą tarptautiniu mastu ir ilguoju laikotarpiu.

Tvaraus vystymosi apibrėžimas

Brundtlando komisija pateikė dabar plačiai cituojamą tvaraus vystymosi apibrėžimą: „vystymasis, tenkinantis dabartinių kartų poreikius, negresiant, kad ateities kartos negalės patenkinti savo poreikių“. Šis apibrėžimas akcentuoja:

  • tarpkartinę lygybę (intergenerational equity);
  • integraciją – aplinkosaugos, ekonomikos ir socialinių politikų derinimą;
  • ilgaamžiškumą – sprendimus, orientuotus į ilgalaikes pasekmes, o ne vien trumpalaikį pelną.

Poveikis tarptautinei politikai

Brundtlando komisijos darbai padėjo suformuoti vėlesnes tarptautines iniciatyvas ir sutartis, įskaitant 1992 m. Rio Žemės Summitą (Earth Summit), Agenda 21, Jungtinių Tautų aplinkos ir plėtros koncepcijas, taip pat prisidėjo prie klimato kaitos, bioversiteto apsaugos ir ilgalaikio vystymosi tikslų (SDG) kūrimo. Komisijos idėjos pabrėžė, kad aplinkos apsauga negali būti atskirta nuo skurdo mažinimo ir ekonominio vystymosi.

Praktinės priemonės ir įtaka nacionalinei politikai

Remiantis Brundtlando komisijos principais, daugelyje šalių įdiegta priemonių, tarp jų:

  • integruotos aplinkos ir plėtros strategijos rengimas;
  • aplinkos vertinimas prieš projektų įgyvendinimą (EIA);
  • tvarios energetikos skatinimas – atsinaujinančios energijos plėtra;
  • resursų efektyvumo ir atliekų mažinimo programos, cirkulinės ekonomikos principai;
  • gamtos apsaugos zonų plėtimas ir biologinės įvairovės išsaugojimo priemonės;
  • švietimas ir viešas sąmoningumas apie tvarumo reikšmę;
  • multilateralinių susitarimų ir finansinės pagalbos skatinimas skurdesnėms šalims pereiti prie tvaresnės ekonomikos.

Kritika ir ribotumai

Nors Brundtlando raportas turėjo didelį poveikį, jis taip pat sulaukė kritikos. Kai kurie teigia, kad dokumentas pernelyg pabrėžė ekonominį augimą ir rinkos sprendimus, o ne struktūrines sistemos pokyčius. Kiti pažymi, kad apibrėžimas palieka daug erdvės interpretacijai, todėl politikos sprendimai kartais liko paviršutiniški arba nesudėtingi sprendžiant klimato kaitos ir biologinės įvairovės krizę.

Santrauka

Brundtlando komisija tapo kertiniu tašku moderniojo tvaraus vystymosi sampratos formavime. Jos pateiktas apibrėžimas ir principai padėjo sujungti aplinkosaugos ir plėtros tikslus, įkvėpė tarptautines sutartis ir pakeitė daugumos šalių politikos kryptį. Tačiau praktiniame įgyvendinime ir toliau išlieka iššūkių, reikalaujančių stipresnių sisteminių pokyčių ir politinės valios.