Vasario revoliucija

Istorija

Industrializacija ir darbuotojai

1917 m. rugpjūtį Petrograde (dabar Sankt Peterburgas) ir kituose miestuose jau vyko industrializacija. Kai 1856 m. Rusija pralaimėjo Krymo karą Anglijai ir Prancūzijai, tapo akivaizdu, kad Rusijai reikia ekonominių ir socialinių permainų, norint neatsilikti nuo kitų šalių. Vėliau įvyko didelės reformos, įskaitant 1861 m. panaikintą vergovę, 1864 m. teismų reformą ir 1864 m. įsteigtas nacionalines valdžios grupes, vadinamas Semstvomis. Šia strategija buvo siekiama skatinti pramonės augimą.

Ekonomikos krizė ir kultūros pokyčiai

Krymo karo metu Rusiją ištiko ekonominė krizė. Šalis neturėjo pakankamai naujų ginklų ar naujos technikos. Po karo caras, Rusijos imperatorius, bandė tai pakeisti. Jis padidino Rusijos galimybes gaminti daiktus gamyklose. Tai Rusijos žmonėms kainavo daug pinigų.

Daugiausia ekonominių, socialinių ir kultūrinių pokyčių vyko miestuose. Kad būtų pasirengta plėtoti modernesnę pramonę, buvo priimti nauji įstatymai, didinantys regionų vadovų galią. Kultūrinė modernizacija apėmė naujų literatūros ir meno stilių plėtrą. Nauja žmonių grupė, kuri daugiausia dėmesio skyrė menui ir literatūrai, siekė tolesnių reformų.

Žemės ūkis carinėje Rusijoje

Rusijos nacionalinė ekonomika vis dar daugiausia buvo paremta žemdirbyste, o dauguma žmonių buvo valstiečiai. Kadangi žmonių skaičius augo sparčiau, nei buvo įmanoma užauginti maisto produktų, labai trūko maisto.

Agrarinis socialinis protestas paprastai būdavo spontaniškas, bet ilgai netrukdavo. Ūkininkai visada grįždavo į savo ūkius. Taip atsitiko 1905 m. karštą rudenį ir vėl 1917 m. vasaros pabaigoje. 1914 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kaimo vietovėse išliko ramu. Kadangi didžioji dauguma kareivių buvo kilę iš kaimų, kovoti prieš valdžią liko nedaug žmonių.

Dėl viso to liko klausimas, kodėl ūkininkai sukilo prieš savo žemvaldžius, bet niekada nesusivienijo, kad galėtų kruopščiai dirbti kartu. Tik šis naujas ryšys - tarp kaimo regionų ūkininkų ir miestų gyventojų - suteikė agrariniam socialiniam protestui revoliucingumo.

Pralaimėjimai Pirmajame pasauliniame kare

Karas Rusijai atnešė daugiau kaip milijoną nuostolių. Karas, kaip ir visose Europos valstybėse, prasidėjo esant aukštai nacionalinei moralei. Tačiau pralaimėjimas 1915 m. Gorlicos-Tarnuvo puolime lėmė kitus pralaimėjimus. Autokratinių Romanovų teisėtumą dar labiau silpnino tai, kad Nikolajus II asmeniškai ėmėsi vadovauti ginkluotosioms pajėgoms, todėl kiekvienas tolesnis atsitraukimas ir pralaimėjimas kenkė režimo reputacijai.

Darbininkai ir ūkininkai, kaip ir kiti rusai, buvo nepatenkinti. Jie nebepalaikė caro. 1915 m. rugsėjį caras išsiuntė parlamentą namo. Įtampa didėjo ir kėlė pavojų karalystės vidaus taikai.

Caro abdikacija

1915 m. caras Nikolajus II perėmė vadovavimą Pirmojo pasaulinio karo kariuomenei. Tačiau jis nesusitvarkė su užduotimis, ir kariuomenė gėdingai pralaimėjo mūšius. Nikolajus II blogai sutarė su išrinktąja Dūma. Nikolajus II nepaisė savo buvusio finansų ministro Sergejaus Juljevičiaus Vitės patarimų, kuris rekomendavo visapusiškas reformas. Dažni pralaimėjimai kartu su maisto trūkumu ir katastrofiška tiekimo padėtimi sukėlė revoliuciją. Didėjantis gyventojų pyktis pasireiškė Dūmoje, kurioje dominavo viduriniosios klasės ir aristokratijos atstovai. 1915 m. Dūmoje pažangusis blokas buvo stipriausia parlamentinė opozicija.

1917 m. vasario mėn. kariuomenės daliniai nustojo kovoti su sostinės revoliucionieriais ir prisijungė prie jų. Jie perėmė sostinės kontrolę ir neleido carui grįžti. Galiausiai jis sutiko atsisakyti sosto.