Nesantaika

Kraujo kerštas/vendetta

Kraujo kerštas - tai kerštas, kurio metu smurtas keršijama ir kuris vyksta su nužudyto ar kitaip nuskriausto ar nuskriausto asmens giminaičiais. Tada nuskriaustasis nori atkeršyti ir nužudo kaltininkus arba nubaudžia juos kitais būdais. Jei jis negali sučiupti kaltininkų, tai daro su jų giminaičiais. Istoriškai žodis vendeta buvo vartojamas kraujo kerštui reikšti. Šis žodis yra itališkas ir kilęs iš lotyniško žodžio vindicta - "kerštas". Naujaisiais laikais šis žodis taip pat reiškia bet kokią kitą ilgalaikę nesantaiką, nebūtinai susijusią su kraujo praliejimu.

Vendetos istorija

Iš pradžių vendeta buvo kraujo kerštas tarp dviejų šeimų. Aukos giminaičiai norėjo atkeršyti už jos mirtį nužudydami arba už nužudymą atsakingus asmenis, arba kai kuriuos jų giminaičius. Paprastai vendetą palaiko artimiausias nužudytojo ar nuskriaustojo giminaitis vyras, tačiau tai gali daryti ir kiti šeimos nariai. Jei kaltininkas dingo arba jau buvo miręs, kerštas gali apimti ir kitus giminaičius.

Vendeta būdinga silpnos teisinės valstybės visuomenėms arba toms, kuriose valstybė nelaiko savęs atsakinga už pagalbą sprendžiant tokio pobūdžio ginčus. Tokiose visuomenėse šeimos ir giminystės ryšiai yra pagrindinis autoriteto šaltinis. Visa šeima laikoma atsakinga už tai, ką padarė vienas iš jų. Kartais net dvi atskiros tos pačios šeimos šakos gali susipykti dėl kokio nors reikalo.

Šiandien visuomenėse, kuriose veikia teisėsaugos institucijos, vendetos praktika beveik išnyko. Ten baudžiamoji teisė baudžia įstatymų pažeidėjus.

Senovės Homero Graikijoje asmeninio keršto praktika skriaudėjams buvo laikoma natūralia ir įprasta: "Graikų moralėje keršto teisė yra keršto teisė. Vendeta yra karas, kaip ir karas yra neapibrėžta vendetų serija; ir tokius keršto veiksmus sankcionuoja dievai".

Senovės hebrajų gentys manė, kad atkeršyti už blogį Dievo vardu yra asmens ir šeimos pareiga. Asmeniui, kuris nužudydavo pirminį agresyvų žudiką, buvo suteikiamas specialus vardas: go'el haddam, kraujo nešėjas arba kraujo išganytojas (Num 35, 19 ir kt.). Buvo įsteigti šeši prieglobsčio miestai, kad kaltinamajam būtų suteiktas "atvėsimo" etapas ir tinkamas teismo procesas. Kaip rašoma Oksfordo Biblijos žinyne: Kadangi gyvybė buvo laikoma šventa (Pr 9, 6), jokia kraujo pinigų suma negalėjo būti skiriama kaip kompensacija už nekalto žmogaus gyvybės praradimą; tai turėjo būti "gyvybė už gyvybę". (Iš 21,23; Įst 21,23; Įst 19,21)".

Pasak medievisto Marko Blocho, "viduramžiai nuo pradžios iki pabaigos, ypač feodalinė epocha, gyveno privataus keršto ženklu. Pareiga, žinoma, pirmiausia teko nuskriaustam asmeniui; kerštas jam buvo primetamas kaip švenčiausia pareiga ... Tačiau vienišas individas mažai ką galėjo padaryti. Be to, dažniausiai reikėjo atkeršyti už mirtį. Tokiu atveju imdavosi veikti šeimos grupė ir atsirasdavo faide (feudas), pavartojus seną germanišką žodį, kuris po truputį plito visoje Europoje, - "giminių kerštas, kurį mes vadiname faida", kaip išsireiškė vienas vokiečių kanonistas. Jokia moralinė pareiga neatrodė šventesnė už šią ... Todėl visa giminė, paprastai pavaldi vadui, imdavosi ginklo, kad nubaustų už vieno iš savo narių nužudymą ar tiesiog patirtą skriaudą" (Marc Bloch, trans. L. A. Manyon, Feodal Society, Vol. I, 1965, p. 125-126).

Keltų kraujo keršto fenomenas reikalavo "akis už akį" ir paprastai peraugdavo į žmogžudystę. Škotijoje ir Airijoje nesutarimai tarp klanų galėjo tęstis ištisas kartas. Dėl daugelio Apalačų regione gyvenusių baltųjų keltiško paveldo XIX a. pabaigoje Kentukyje ir Vakarų Virdžinijoje vykę ilgalaikiai smurtiniai susirėmimai paprastai buvo vadinami feodais, o šią tendenciją iš dalies lėmė XIX a. išpopuliarėję Viljamas Šekspyras ir seras Volteris Skotas - autoriai, parašę pusiau istorinius kraujo keršto aprašymus. Šie incidentai, iš kurių garsiausias buvo Hatfildo ir McKojaus kerštas, nuo XVIII a. aštuntojo dešimtmečio iki XX a. pradžios buvo nuolat aprašomi rytinių JAV dalių laikraščiuose. Nors tuo metu jie taip ir buvo interpretuojami, nėra pagrindo manyti, kad šie amerikietiški incidentai turėjo kokį nors ryšį su "feodalizmu" Europoje prieš kelis šimtmečius.

Bizantijos imperijos vežimų lenktynėms priklausė ir lenktynių klubai. Mėlynieji ir žalieji buvo ne tik sporto komandos. Jie įgijo įtakos kariniuose, politiniuose ir teologiniuose reikaluose. Mėlynųjų ir žaliųjų konkurencija dažnai peraugdavo į gaujų karą, o smurtas gatvėse ėmė augti valdant Justinui I. Riaušės pasiekė kulminaciją 532 m. Nikos riaušėse valdant Justinianui I. Beveik pusė miesto buvo sudeginta arba sugriauta, žuvo dešimtys tūkstančių žmonių.

Centrinės Azijos plynaukštė (į šiaurę nuo Kinijos) Čingischano jaunystės laikais buvo suskirstyta į kelias klajoklių gentis ar konfederacijas - naimanų, merkitų, uigūrų, totorių, mongolų ir keraitų - kurios visos buvo žymios ir dažnai nedraugiškai nusiteikusios viena kitos atžvilgiu, kaip rodo dažni žygiai, kerštai ir plėšikavimai.

Japonijos feodalinėje praeityje samurajų klasė gynė savo šeimos, klano ar valdovo garbę katakiuči (敵討ち) arba keršto žudynėmis. Šiose žmogžudystėse galėjo dalyvauti ir nusikaltėlio giminaičiai. Už kai kurias keršto akcijas baudė vyriausybė, pavyzdžiui, 47 Roninų, kitoms buvo duotas oficialus leidimas, nurodant konkrečius taikinius.

1495 m. Vormse vykusiame Šventosios Romos imperijos reichstage buvo panaikinta teisė kariauti feodalais. Imperijos reforma buvo paskelbta "amžinoji viešoji taika" (Ewiger Landfriede), kuria siekta nutraukti gausius feodalus ir plėšikų baronų anarchiją, ir apibrėžta nauja nuolatinė imperijos kariuomenė, turėjusi užtikrinti šios taikos vykdymą. Tačiau prireikė dar kelių dešimtmečių, kol naujasis reguliavimas buvo visuotinai priimtas. Pavyzdžiui, 1506 m. Prahoje riteris Janas Kopidlanskis kažką nužudė, o miesto tarėjai nuteisė jį mirties bausme ir liepė įvykdyti mirties nuosprendį. Brolis Jiris Kopidlanskis keršijo tęsdamas žiaurumus.

Vidutiniškai daugiau nei trečdalis Ya̧nomamö vyrų mirė nuo karo veiksmų. Vietovės misionierių pasakojimuose minima nuolatinė genčių kova dėl moterų ar prestižo ir įrodymai, kad iki atvykstant europiečiams kolonistams ir valdžiai nuolat kariauta siekiant pavergti kaimynines gentis, pavyzdžiui, Macu.

Kadaise Gordono klanas buvo vienas galingiausių vidurio Škotijos klanų. Klanų nesantaika ir mūšiai buvo dažni, ypač su Kameronų (Cameron), Murėjų (Murray), Forbesų (Forbes) klanais ir Čatano (Chattan) konfederacija.

Korsikoje vendeta buvo socialinis kodeksas, pagal kurį korsikiečiai privalėjo nužudyti kiekvieną, kuris įžeidė šeimos garbę. Apskaičiuota, kad 1683-1715 m. dėl vendetos žuvo beveik 30 000 iš 120 000 korsikiečių.

Per visą istoriją manijotai - viena atšiauriausių Graikijos gyventojų - kaimynų ir priešų buvo žinomi kaip bebaimiai kariai, praktikuojantys kraujo kerštą. Kai kurios keršto akcijos trukdavo mėnesius, o kartais ir metus. Susidūrusios šeimos užsidarydavo savo bokštuose ir pasitaikius progai nužudydavo priešiškos šeimos narius.

Vėlyvaisiais viduramžiais Baskų kraštą siaubė įnirtingi partizaniniai karai tarp vietos valdančiųjų šeimų. Navaroje šie konfliktai išsirutuliojo į žiaurią Agramontų ir Beaumontų partijų kovą. Biskajoje dvi pagrindinės kariaujančios frakcijos buvo pavadintos Oinaz ir Gamboa. (Plg. gvelfus ir ghibelinus Italijoje). Vietinių didikų šeimų pastatyti aukšti gynybiniai statiniai ("bokštai"), kurių iki mūsų dienų išliko nedaug, buvo dažnai naikinami per gaisrus, kartais karaliaus įsakymu.

XIX a. viduryje Kaukazo sąlygų žinovas Leontijus Liūlė rašė: "Tarp kalnų žmonių kraujo kerštas nėra nevaldomas nuolatinis jausmas, kaip kad korsikiečių vendeta. Tai labiau panašu į viešosios nuomonės primestą prievolę". Dagestano aul Kadare vienas toks kraujo kerštas tarp dviejų priešiškų klanų truko beveik 260 metų, nuo XVII a. iki XVIII a. 6 dešimtmečio.

Alternatyva feodui buvo kraujo pinigai (šiauriečių kultūroje - weregild), kuriais buvo reikalaujama sumokėti tam tikrą sumą iš tų, kurie buvo atsakingi už neteisėtą mirtį (net ir atsitiktinę). Jei šie mokėjimai nebuvo atlikti arba juos atsisakydavo atlikti nukentėjusioji šalis, prasidėdavo kraujo kerštas.

Vendeta šiais laikais

Teigiama, kad vendeta vis dar praktikuojama kai kuriose Prancūzijos (ypač Korsikoje) ir Italijos (ypač Sicilijoje, Sardinijoje, Kampanijoje, Kalabrijoje, Apulijoje ir kitose Pietų Italijos vietovėse), Kretos (Graikija), kurdų klanų Irake ir Turkijoje, Šiaurės Albanijoje, puštūnų Afganistane, Somalio klanų, Nigerijos žemės, Indijos (kastų nesantaika tarp konkuruojančių hinduistų grupių), besivaržančių genčių šiaurės rytų Indijos Asamo valstijoje, tarp konkuruojančių klanų Kinijoje ir Filipinuose, tarp Jemeno kalnuose gyvenančių arabų beduinų ir arabų genčių, tarp šiitų ir sunitų Irake, pietų Etiopijoje, tarp Naujosios Gvinėjos kalnų genčių, Svanetijoje, kalnuotose Dagestano vietovėse, daugelyje šiaurinių Gruzijos ir Azerbaidžano vietovių, daugelyje Šiaurės Kaukazo respublikų ir iš esmės tarp čečėnų teipų, kur keršto siekiantys asmenys nepripažįsta ar negerbia vietos teisėsaugos institucijų. Vendetoms paprastai padeda įsivaizduojamas arba tikras vietos teisėsaugos abejingumas.

Albanijoje kraujo kerštas sugrįžo į kaimo vietoves po daugiau nei 40 metų, kai jį panaikino Albanijos komunistai, vadovaujami Envero Hodžos. Šiuo metu daugiau kaip 5 500 albanų šeimų yra įsitraukusios į kraujo kerštą. Šiuo metu daugiau kaip 20 000 vyrų ir berniukų gyvena nuolatinėje mirties bausmėje dėl kraujo keršto. Nuo 1992 m. dėl kraujo keršto žuvo mažiausiai 10 000 albanų.

Tarpusavio kerštas gali virsti užburtu žudymų, atsakomųjų veiksmų, kontratakų ir visiško karo ratu, kuris gali baigtis abiejų šeimų išnykimu. Dažnai pirminė priežastis pamirštama, ir nesantaika tęsiasi vien todėl, kad manoma, jog nesantaika visada buvo.

Filme "Krikštatėvis" yra scena, kurioje Maiklas Korleonė, slapstydamasis nuo JAV policijos Sicilijoje, su dviem asmens sargybiniais eina per kaimą. Maiklas klausia: "Kur visi vyrai?" Asmens sargybinis atsako: "Jie visi mirę nuo vendetos".

Kai kurie gaujų karai tarp organizuotų nusikalstamų grupuočių iš tikrųjų yra vendetos formos, kai nusikalstama organizacija (pavyzdžiui, mafijos "šeima") užima kraujo giminaičių vietą.

Įtvirtintas bokštas, kuriame prieglobstį randa į kraujo kerštą įsitraukę vyrai, pažeidžiami užpuolimo. Teti, šiaurės Albanija.


Gynybiniai bokštai, kuriuos pastatė tarpusavyje kovojantys klanai Svanetijoje, Kaukazo kalnuose.


Jemeno kaimo vietovėse valstybės valdžia silpna, o ginčai tarp genčių dažnai sprendžiami smurtu.

Literatūra

• Jonas Grutzpalkas: J. Couppulkpalk: Kraujo kerštas ir modernybė. Maxo Weberio ir Émile'io Durkheimo teorija. In: Lietuvos istorijos institutas, Vilnius, 2007, p. 1: Journal of Classical Sociology 2 (2002); p. 115-134.[1].

Susiję puslapiai

• Klanas
• Mafija
• Smurtas