Sovietų Sąjungos istorija 1985–1991 m. apima procesus, kurie galiausiai lėmė Sąjungos iširimą – tai reiškia jos kaip vienos valstybės pabaigą ir skilimą į atskiras nepriklausomas valstybes. Nors dauguma šių teritorijų iki 1917 m. buvo Rusijos imperijos sudėtyje, XX a. jos sudarė vieną politinį darinį – Sovietų Sąjungą. Jai subyrėjus, kiekviena respublika tapo atskira valstybe; tarp jų buvo: Armėnija, Azerbaidžanas, Baltarusija, Kazachstanas, Kirgizija, Moldova, Tadžikistanas, Turkmėnija, Ukraina, Uzbekistanas, Gruzija, Estija, Latvija ir Lietuva.

Priežastys

Sovietų Sąjungos žlugimą lėmė sudėtingas priežasčių rinkinys, kuriame svarbiausi buvo šie veiksniai:

  • Ekonominė stagnacija: centrinio planavimo neefektyvumas, pramonės ir žemės ūkio produktyvumo kritimas, pasenusios technologijos ir mažėjantis gyvenimo lygis.
  • Reformos ir atviros politikos poveikis: nuo 1985 m. Michailo Gorbačiovo inicijuota perestroika (pertvarka) ir glasnost (atvirumas) laisvino viešą diskusiją apie problemas, tačiau kartu atvėrė duris etninėms ir nacionalinėms pretenzijoms.
  • Nacionalizmai ir nepriklausomybės judėjimai: daugelyje respublikų atkuto nacionalinės identiteto jėgos, ypač stiprios buvo Baltijos šalyse (Estija, Latvija, Lietuva) ir kai kuriose Kaukazo bei Centrinės Azijos teritorijose.
  • Politinis skilimas: Gorbačiovo sprendimai mažinti Komunistų partijos monopolį ir leisti daugiašales politines jėgas sukėlė valdžios centrą ir respublikų vadovybę distancijai.
  • Kariniai ir humanitariniai smūgiai: ilgalaikės Afganistano karinės kampanijos pasekmės, taip pat 1986 m. Černobylio avarijos poveikis sprendimams pasitikėti centru ir reikalauti skaidrumo.

Eiga (1985–1991)

Proceso eiga apima kelis ryškius etapus:

  • 1985–1988: Gorbačiovo politinė linija – reformos, kurios turėjo modernizuoti ekonomiką ir atkurti pasitikėjimą partija. Tačiau reformos atvėrė informaciją apie anksčiau slepiamus trūkumus ir skriaudas.
  • 1988–1990: stiprėjo respublikų parlamentai ir nepriklausomybės judėjimai; daugelyje respublikų vyko masiniai mitingai ir vieši reikalavimai suvereniteto.
  • 1990–1991: dalinė transformacija į nepriklausomas valstybes – kai kurios respublikos paskelbė nepriklausomybę arba priėmė sprendimus savo konstitucinės priklausomybės ribai keisti. 1991 m. kovo mėn. vyko referendumas dėl Sąjungos išsaugojimo, tačiau jo rezultatus skirtingai traktavo atskiros respublikos, o Baltijos šalys ir kai kurios kitos nepriklausomybės iniciatyvos boikotavo arba nepripažino referendumo.
  • 1991 m. rugpjūčio perversmas: rugpjūčio 19–21 d. dalies KGB ir konservatyvių jėgų bandymas nuversti Gorbačiovą (vadinamas „Augustine pučiumi“) trumpam sustabdė reformų procesą, bet galiausiai sustiprino norą atsiriboti nuo Maskvos. Persidengimas tarp Gorbačiovo silpnėjimo ir respublikų lyderių, tokių kaip Borisas Jelcinas, kėlė naujas valdžios paradigmas.
  • 1991 m. gruodis – Sąjungos žlugimas: 1991 m. gruodžio 8 d. Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos lyderiai pasirašė Belavežos susitarimą, kuriuo paskelbė, kad Sovietų Sąjunga nustoja egzistuoti ir vietoje jos formuojama Nepriklausomų valstybių sandrauga. 1991 m. gruodžio 25 d. Michailas Gorbačiovas (Michailas Gorbačiovas) atsistatydino iš SSRS prezidento pareigų. 1991 m. gruodžio 26 d. Aukščiausioji Taryba oficialiai pripažino SSRS pasibaigimą; vėliau per kelias dienas Sovietų institucijų veikla buvo nutraukta arba perduota naujoms institucijoms. Rusija tapo pagrindine pereinančiąja valdžia ir tebeperėmė daug dalies sąjunginių funkcijų.

Pasekmės

Sovietų Sąjungos iširimas turėjo didžiules politines, ekonomines ir socialines pasekmes tiek regionui, tiek pasauliui:

  • Nepriklausomų valstybių atsiradimas: iš Sovietų Sąjungos atsirado daugybė naujų, tarptautiniu mastu pripažintų valstybių, kurios pradėjo savarankišką vidaus ir užsienio politiką.
  • Tarptautinis saugumas ir ginkluotosios jėgos: kilo iššūkių dėl branduolinių ginklų paveldėjimo (Rusija tapo įpėdine valstybe Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje), vėliau vyko tarptautinės sutartys dėl ginklų kontrolės ir branduolinių užtikrinimų.
  • Ekonominės transformacijos: daugelyje buvusių Sovietų respublikų prasidėjo greita perėjimo prie rinkos ekonomikos politika, kuria lydėjo GDP kritimas, socialinių apsaugos sistemų griūtis ir didėjanti nelygybė; vėliau – skirtingas atsigavimo tempas.
  • Regioniniai konfliktai: kai kuriose teritorijose (pvz., Kalnų Karabache, Abchazijoje, Pietų Osetijoje, Transnistrijoje, Chečėnijoje) kilo ar intensyvėjo etniniai ir teritoriniai konfliktai, kartais peraugę į karinius susidūrimus.
  • Demografiniai ir kultūriniai pokyčiai: migracijos, diasporos susiformavimas, tautinių mažumų klausimai bei istorinės atminties peržiūra lėmė socialinius pokyčius daugelyje naujai susikūrusių valstybių.
  • Pasaulio geopolitikos kaita: SSRS žlugimas žymėjo Šaltojo karo pabaigą, sumažino dvilypį pasaulinį poliarumą ir atvėrė naujas bendradarbiavimo bei konfliktų bangas tarptautiniu mastu.

Trumpa pastaba apie Rusiją

Rusija tapo didžiausia naujosios erdvės valstybė ir prisiėmė daug Sovietų Sąjungos tarptautinių įsipareigojimų bei turtinio (įskaitant branduolines pajėgas) paveldo. Rusijos vidaus valdymo struktūra skiriasi nuo sovietinės centraltinės sistemos: ji oficialiai yra federacija, susidedanti iš įvairių subjektų (respublikų, krajevų, sričių ir kt.), kurių administracinis išsidėstymas apima ir dideles teritorijas, pavyzdžiui, Sibire.

Apibendrinant: 1985–1991 m. laikotarpiu vykusios politinės ir ekonominės reformos, kartu su stiprėjančiais nacionaliniais judėjimais ir centrinių institucijų silpnėjimu, paskatino istorinius pokyčius – Sovietų Sąjungos žlugimą ir naują Europos bei Azijos geopolitinį etapą.