Sovietų Sąjungos istorija (1985-1991 m.)

Fonas

1969-1982 m. Sovietų Sąjungos politikoje ir ekonomikoje įvyko labai mažai pokyčių. Prasidėjus Sovietų Sąjungos karui Afganistane, pablogėjo ir jos santykiai su Jungtinėmis Valstijomis. Tuo metu Jungtinių Valstijų prezidentu buvo Džimis Karteris (Jimmy Carter), po jo - Ronaldas Reiganas (Ronald Reagan). Džimis Karteris nutraukė Détente - nedraugiškų santykių nutraukimo - politiką. Kai kurie istorikai mano, kad tai galėjo būti viena iš priežasčių, paskatinusių Sovietų Sąjungą pakeisti savo politinę ir ekonominę politiką.

1985 m. kovo mėn. Michailas Gorbačiovas tapo LKP CK generaliniu sekretoriumi. Jam vadovaujant nauja pareigūnų ir vadovų grupė pradėjo Sovietų Sąjungos politikos ir ekonomikos pokyčių procesą. Jie taip pat stengėsi gerinti santykius su Vakarų šalimis, pavyzdžiui, JAV.

Tuo metu Sovietų Sąjungos ekonomikos rodikliai buvo geri, tačiau jie buvo lėtesni nei jos konkurentų Vakaruose. Be to, Sovietų Sąjungos, kaip supervalstybės, išlaikymo išlaidos buvo didžiulės. Šios išlaidos apėmė didelės kariuomenės išlaikymą, KGB tinklų veikimą ir pinigų skyrimą Sovietų Sąjungai artimoms šalims. Tuo pat metu Sovietų Sąjungos technologinė plėtra atsiliko. Pavyzdžiui, daugelyje jos gamyklų buvo naudojamos pasenusios technologijos, ji atsiliko informacinių technologijų srityje.

Dėl šių ir kitų priežasčių M. Gorbačiovas ir jo komanda pradėjo vykdyti tris svarbias politikos kryptis:

• Glasnost - politinis atvirumas.
• Perestroika - ekonominiai pokyčiai ir restruktūrizacija.
• Uskoreniye - tai reiškia ekonomikos plėtros spartinimą.

Pakeitimai

Nuo Vladimiro Lenino laikų 1920-aisiais Sovietų Sąjungos žmonės neturėjo teisės turėti asmeninės nuosavybės ir verslo. Beveik viskas priklausė vyriausybei. 1988 m. vyriausybė leido žmonėms turėti kai kurių rūšių verslą paslaugų sektoriuje, gamyboje ir užsienio prekyboje. Atsirado kooperatinių restoranų, parduotuvių ir gamintojų sistema.

Glasnost suteikė piliečiams didesnę žodžio laisvę ir leido jiems kritikuoti vyriausybę - tai, ko jie niekada negalėjo daryti. Vyriausybė sumažino cenzūrą ir leidinių kontrolę. Vyriausybė išlaisvino daug politinių kalinių. 1987 m. sausio mėn. M. Gorbačiovas pradėjo sovietų politikos demokratizavimo procesą. 1988 m. birželį M. Gorbačiovas pradėjo procesą, kurio metu buvo mažinama TSKP kontrolė įvairioms vyriausybės dalims.

1988 m. gruodį Aukščiausioji Taryba pritarė Liaudies deputatų suvažiavimo - naujos Sovietų Sąjungos įstatymų leidžiamosios institucijos - įsteigimui. 1989 m. kovo ir balandžio mėn. įvyko rinkimai į Liaudies deputatų suvažiavimą. 1990 m. kovo 15 d. deputatai išrinko M. Gorbačiovą pirmuoju vykdomuoju Sovietų Sąjungos prezidentu.

Rezultatai

Daugelis M. Gorbačiovo žingsnių davė kitokių rezultatų, nei buvo planuota. Taigi perestroika ir glasnost, kuriomis siekta sustiprinti sovietų ekonomiką, virto visai kitais dalykais. Susidėjo daug veiksnių ir įvykių, kurie galiausiai lėmė Sovietų Sąjungos iširimą.

Vykdant glasnost (politinio atvirumo) politiką, sovietų valdžia ir Komunistų partija prarado žiniasklaidos kontrolę. Laisva žiniasklaida atkreipė visuomenės dėmesį į daugelį blogų Sovietų Sąjungos visuomenės ir ekonomikos aspektų. Tarp šių blogų aspektų buvo prastas būstas, alkoholizmas, piktnaudžiavimas narkotikais, tarša, pasenusios technologijos daugelyje gamyklų ir korupcija. Žmonės taip pat sužinojo apie daugelį Stalino įvykdytų nusikaltimų. Pavyzdžiui, jie sužinojo apie kalinius gulaguose, susitarimą su Adolfu Hitleriu ir dideles Stalino priešininkų žudynes. Be to, žmonės taip pat sužinojo detalių apie tokius įvykius kaip tebesitęsiantis sovietų karas Afganistane ir blogas Černobylio atominės elektrinės avarijos valdymas (Sovietų Sąjunga viešai prisipažino apie avariją tik praėjus trims dienoms po jos). Trumpai tariant, žmonės sužinojo apie neigiamus sovietinio gyvenimo aspektus. Žmonės ėmė nebetikėti sovietine sistema ir komunizmo ideologija.

Iki 1989 m. Sovietų Sąjungos vyriausybei tapo per sunku išlaikyti Rytų Europos bloko kontrolę ir ji nusprendė leisti jiems patiems pasirinkti savo ateitį. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Sovietų Sąjungai remiant, visose šiose šalyse valdė komunistinės vyriausybės. Pasikeitus Sovietų Sąjungos politikai, iki 1990 m. daugelyje šių šalių komunistinės vyriausybės žlugo: Bulgarijoje, Čekoslovakijoje, Rytų Vokietijoje, Vengrijoje, Lenkijoje ir Rumunijoje.

Matydamos visus šiuos pokyčius, daugelis Sovietų Sąjungos "respublikų" norėjo tapti nepriklausomomis. Glasnost politika taip pat išlaisvino "respublikose" ilgai norėtą nacionalizmą, kurį sovietų valdžia slopino ir slėpė. Kai kurios respublikos bandė tapti nepriklausomomis.

Vadovai manė, kad perestroikos politika buvo drąsus žingsnis siekiant pagerinti ekonomiką. Tačiau šie žingsniai nebuvo labai stiprūs, kad pagerintų blogas devintojo dešimtmečio ekonomines sąlygas. Nepaisant daugelio pokyčių, M. Gorbačiovas ir jo komanda daugelį sovietų ekonomikos aspektų paliko nepakeistus. Pavyzdžiui, ir toliau buvo vykdoma kainų kontrolė, rublio nekeičiamumas ir vyriausybės kontrolė daugumai gamybos priemonių. Iki 1990 m. ekonominė padėtis dar labiau pablogėjo. Pateikiami tokie pavyzdžiai:

• Padidėjo valdžios sektoriaus išlaidos.
• Pajamos iš mokesčių sumažėjo, nes respublikos nustojo mokėti mokesčius.
• Pajamos iš degtinės pardavimo sumažėjo, nes daug žmonių nustojo gerti.
• Vyriausybė turėjo skirti pinigų nepelningiems ūkiams ir pramonei remti.
• Vyriausybė panaikino daugelį kontrolės priemonių, tačiau nesiėmė kitų pokyčių, kad sklandžiai pereitų nuo valstybės kontrolės prie laisvosios ekonomikos. Dėl to kilo daug problemų, įskaitant mažą gamybą.

Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas ir JAV prezidentas Ronaldas Reiganas susitarė sumažinti branduolinių ginklų skaičių.

Ištirpimas

1990 m. vasario 7 d. LKP CK buvo priverstas susilpninti valdžios kontrolę. Maždaug tuo pačiu metu įvairios Sovietų Sąjungos "respublikos" ėmė reikalauti teisės tapti nepriklausomomis. Jos nustojo laikytis Sovietų Sąjungos centrinės valdžios įstatymų. Jos taip pat nustojo mokėti mokesčius Sovietų Sąjungos centrinei valdžiai (Maskvoje). Tai silpnino sovietų valdžią ir ekonomiką.

1990 m. M. Gorbačiovui lankantis Lietuvos sostinėje Vilniuje, viešame mitinge protestavo apie 250 000 žmonių. 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos vadovai paskelbė nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos. Tačiau sovietų centrinė valdžia reikalavo, kad Lietuva atsisakytų savo nepriklausomybės, ir siuntė sovietų kariuomenę, kuri ir toliau laikė daug karių Lietuvoje. Vyriausybė pareiškė, kad jei norėtų pasitraukti, turėtų laikytis sovietinės konstitucijos. Sovietų Sąjunga taip pat vykdė ekonominę Lietuvos blokadą. 1940 m. Sovietų Sąjunga taip pat neteisėtai užėmė Estiją ir Latviją. 1990 m. kovo 30 d. Estijos vadovai paskelbė, kad Sovietų Sąjungos 1940 m. vykdyta jų šalies kontrolė buvo neteisėta. Jie taip pat paskelbė nepriklausomybę. 1990 m. gegužės 4 d. Latvijos vadovai taip pat pradėjo nepriklausomybės procesą.

1991 m. kovo 17 d. Sovietų Sąjungos gyventojai balsavo už tai, kad Sovietų Sąjunga išliktų šiek tiek pakeista. Baltijos šalys (Lietuva, Estija, Latvija), Armėnija, Gruzija ir Moldova balsavimą boikotavo. Visose kitose devyniose Sovietų Sąjungos "respublikose" dauguma rinkėjų pasisakė už Sovietų Sąjungos išsaugojimą. 1991 m. birželio mėn. įvyko rinkimai Sovietų Sąjungos Rusijos Respublikoje. Borisas Jelcinas gavo 57 % balsų. Jis buvo Michailo Gorbačiovo kritikas. M. Gorbačiovo pageidaujamas kandidatas, buvęs premjeras Nikolajus Ryžkovas, gavo tik 16 % balsų.

Perversmas

1991 m. rugpjūčio 20 d. Sovietų Sąjungos "respublikos" susitarė pasirašyti susitarimą, pagal kurį jos tapo beveik nepriklausomomis respublikomis, tačiau priklausančiomis federacijai, turinčiai bendrą prezidentą, užsienio politiką ir kariuomenę. Tačiau daug kas su tuo nesutiko ir norėjo greito perėjimo prie rinkos ekonomikos, net jei tai reikštų Sovietų Sąjungos iširimą. Sovietų Sąjungos TSKP ir kariuomenėje buvo daug kitų, kurie pasisakė už Sovietų Sąjungos tęstinumą.

1991 m. rugpjūčio 19 d. kai kurie aukščiausi Sovietų Sąjungos vadovai sudarė "Valstybinį nepaprastosios padėties komitetą". Jie neleido 1991 m. rugpjūčio 20 d. pasirašyti minėto susitarimo. Tarp šių vadovų buvo M. Gorbačiovo viceprezidentas Genadijus Janajevas, ministras pirmininkas Valentinas Pavlovas, gynybos ministras Dmitrijus Jazovas, KGB viršininkas Vladimiras Kriučkovas ir daugelis kitų aukštų pareigūnų. Tuo metu M. Gorbačiovas atostogavo Kryme). Šie pareigūnai jam skyrė namų areštą. Jie taip pat išleido įsakymus, kuriais uždraudė bet kokią politinę veiklą ir uždraudė daugumą laikraščių.

Tai buvo tarsi perversmas. Organizatoriai tikėjosi, kad jų akciją palaikys liaudis. Tačiau žmonės jų nepalaikė. Vietoj to jie palaikė "Baltuosius rūmus" (Jelcino biurą), tuometinę simbolinę Rusijos suvereniteto būstinę. Perversmo organizatoriai bandė suimti Borisą Jelciną, bet jiems nepavyko. Po trijų dienų, rugpjūčio 21 d., perversmas nepavyko. Valdžios institucijos sulaikė organizatorius. M. Gorbačiovas grįžo į Sovietų Sąjungos prezidento postą. Tačiau realios Gorbačiovo galios sumažėjo.

1991 m. rudenį Rusijos vyriausybė perėmė sąjungos vyriausybę, ministeriją po ministerijos. 1991 m. lapkritį B. Jelcinas išleido įsaką, kuriuo uždraudė KPSS visoje Rusijos respublikoje. Dėl to daug buvusių KPSS darbuotojų paliko KPSS ir pradėjo eiti naujas pareigas naujojoje Rusijos vyriausybėje.

Nepavykus perversmui, Sovietų Sąjungos respublikos ėmė aktyviau siekti nepriklausomybės. 1991 m. rugsėjo 6 d. Sovietų Sąjunga pripažino Estijos, Latvijos ir Lietuvos nepriklausomybę. 1991 m. gruodžio 1 d. Ukraina paskelbė nepriklausomybę, kai 90 % rinkėjų pasisakė už nepriklausomą Ukrainą; tai iš tikrųjų sužlugdė bet kokias viltis išlaikyti Sovietų Sąjungą, nes Ukraina buvo antra galingiausia "respublika" po Rusijos. Viena po kitos likusios vienuolika Sovietų Sąjungos "respublikų" taip pat pasiskelbė suvereniomis ir nepriklausomomis valstybėmis.

NVS

Kaip minėta, 1991 m. rugsėjo 6 d. Sovietų Sąjunga pripažino Estijos, Latvijos ir Lietuvos nepriklausomybę. Pažymėtina, kad 1991 m. gruodžio 17 d. Hagoje dvylika iš penkiolikos Sovietų Sąjungos respublikų pasirašė tarptautinį susitarimą (Europos energetikos chartiją). Pasirašymas rodė, kad šios respublikos praktiškai tapo nepriklausomomis ir suvereniomis valstybėmis.

Be jau nepriklausomų Estijos, Latvijos ir Lietuvos, likusios 12 respublikų (išskyrus Gruziją) prisijungė prie Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS). 1993 m. gruodį prie NVS prisijungė ir Gruzija. 2006 m. rugpjūčio 26 d. Turkmėnija pasitraukė iš nuolatinių narių ir tapo asocijuota nare.

Daugelis manė, kad sukūrus Nepriklausomų valstybių sandraugą (NVS) Sovietų Sąjunga nustojo egzistuoti. Jie manė, kad tai buvo Sovietų Sąjungos iširimas. Daugelis kitų manė, kad įkūrus NVS Rusija ir toliau šiek tiek kontroliuoja buvusias Sovietų Sąjungos respublikas.

1991 m. gruodžio 25 d. M. Gorbačiovas atsistatydino iš SSRS prezidento pareigų. Iki 1991 m. gruodžio 31 d. įvairiose Sovietų Sąjungos "respublikose" nustojo veikti visos oficialios sovietinės institucijos. Pradėjo veikti atskiros šių respublikų vyriausybės. Paskutinį kartą virš Kremliaus suplevėsavo sovietinė vėliava.

Santrauka

Sovietų Sąjunga vadovavosi keturiais principais: sovietų grandinė, etninė federacija, valstybinis socializmas ir komunistų partijos viršenybė. M. Gorbačiovo perestroikos ir glasnost politika sukūrė situaciją, kuri susilpnino visus keturis minėtus principus. Jis ne kartą bandė suformuoti lyderių ratą, kuris palaikytų jo politiką. Visa tai jis bandė daryti, nes jis ir jo komanda matė, kad Sovietų Sąjunga juda ilgalaikės stagnacijos link.

M. Gorbačiovo politika sudarė sąlygas įvairių sovietinių respublikų vadovams įgyti pasitikėjimą ir įtaką. Kartu jis susidūrė su daugelio, įskaitant nacionalistines jėgas ir tradicinius komunistus, pasipriešinimu. Kai kurie žmonės pritarė reformoms, kai kurie norėjo, kad būtų tęsiama senoji sistema, o kai kurie troško visiškos nepriklausomybės nuo Sovietų Sąjungos ir centrinės kontrolės. Galiausiai M. Gorbačiovui nepavyko užtikrinti bendros šių jėgų nuomonės. Galiausiai tai lėmė Sovietų Sąjungos žlugimą ir iširimą.

Po ištirpdymo

Iš karto po Sovietų Sąjungos iširimo Jelcinas ėmėsi daugelio veiksmų, kad pakeistų Sovietų Sąjungos ekonomiką iš socialistinės į kapitalistinę. Pavyzdžiui: jis sumažino dotacijų mokėjimą pinigų netekusiems ūkiams ir pramonės šakoms; taip pat panaikino kainų kontrolę; ėmėsi priemonių, kad Rusijos rublis būtų konvertuojamas. Jis taip pat leido daugeliui savo aplinkos žmonių ir kitų verslininkų perimti anksčiau vyriausybei priklausiusias įmones ir pramonės šakas ir valdyti jas kaip privačias įmones. Planuotojai ir ekonomistai manė, kad šie pokyčiai paskatins spartesnį ekonomikos vystymąsi. Tačiau nieko panašaus neįvyko. Tuščios citatos (pagalba)

Po Sovietų Sąjungos iširimo Rusija susiduria su daugybe problemų, įskaitant šias:

• Apie 25 % Rusijos gyventojų šiuo metu yra labai skurdūs ir gyvena žemiau skurdo ribos. ^[]
• Vidutinė gyvenimo trukmė sutrumpėjo. Tai reiškia, kad žmonės miršta anksti. ^[]
• Bendrasis vidaus produktas tapo maždaug 50 proc. ankstesnių laikų. ^[]

Daugelis vyresnės kartos rusų mano, kad ankstesnė sistema buvo geresnė. XX a. 9-ajame dešimtmetyje Rusija susidūrė su daugybe politinių, socialinių ir ekonominių krizių. Daugelis žmonių^{[kas? ]} vis dar mano, kad padėtis tebėra blogesnė, palyginti su ankstesniais laikais.

Susiję puslapiai

• Nepriklausomų valstybių sandrauga