Sovietų karas Afganistane prasidėjo kaip vidaus konfliktas tarp pokarinės Afganistano komunistinės vyriausybės ir įvairių antivyriausybinių grupuočių — vadinamųjų modžahedų — kurie sulaukė plataus užsienio paramos. Stiprėjant opozicijai ir matant, kad vietinės vyriausybės pajėgos neturi pakankamai įrangos, apmokymų ir paramos, valdžia kreipėsi pagalbos į Sovietų Sąjungą. Masyvios karinės operacijos prieš modžahedus, kurie slėpėsi tarp civilių ir naudojosi geru žinių apie vietovę pranašumu, smarkiai sutrikdė gyvenimą kaimuose ir miesteliuose, sunaikino infrastruktūrą ir lėmė daug civilių aukų. Vietos gyventojų pasipiktinimas ir augantis pasipriešinimas dar labiau sustiprino modžahedų pozicijas, todėl konfliktas išsiplėtė visoje šalyje ir peraugo į ilgalaikį karą.

Priežastys ir įsikišimas

Po 1978 m. Saur revoliucijos Afganistane valdžią užėmė komunistinė Demokratinė Afganistano Partija, kurios vidaus reformos ir politiniai susidorojimai sukėlė plačią opoziciją. Vidiniai susiskaldymai ir valdžios nestabilumas paskatino Maskvą siųsti karinę pagalbą, kad išsaugotų draugišką režimą regione ir apsaugotų savo geostrateginius interesus. Tiesioginis sovietų įsikišimas prasidėjo, kai į Afganistaną buvo dislokuota 40-oji armija; ji pasiekė Afganistaną 1979 m. gruodžio 25 d.

Karinių veiksmų eiga

Karinė kampanija buvo sudėtinga: sovietų pajėgos turėjo pranašumą oro galia ir sunkiąja technika, tačiau susidūrė su gerai organizuotu partizaniniu pasipriešinimu, vietine reljefu ir priešiškais gyventojais. Modžahedai taikė partizaninį karą, užpuldavo konvojus, naudodavo slaptą prieglobstį kaimuose ir pasinaudojo tarptautine parama. Sovietų operacijos daugelyje vietovių sukėlė civilinių gyventojų aukas ir didelius praradimus infrastruktūrai — miestų ir kaimų apgyvendinimo, žemės ūkio bei transporto sistemos skyriuose.

Tarptautinė parama ir poveikis

Antivyriausybines pajėgas rėmė daugelis užsienio valstybių. Daugiausia paramos suteikė Jungtinės Valstijos ir Pakistanas, bet taip pat veikė regioninės ir globalios jėgos, tokios kaip Saudo Arabija, Kinija ir kai kurios kitos šalys bei nevalstybinės organizacijos. JAV parama apėmė finansavimą, ginkluotę, mokymus ir slaptas operacijas (pvz., Operacija „Cyclone“), o vėliau — ir efektyvių priešlėktuvinių „Stinger“ raketų tiekimą, kas pakeitė oro gynybos pusiausvyrą.

Atsitraukimas ir datos

Dėl tarptautinio spaudimo ir ilgalaikio konflikto išsekimo buvo pradėti taikos derybų žingsniai. Nuo 1988 m. gegužės 15 d. sovietų kariai pradėjo trauktis iš Afganistano pagal tarptautines sutartis ir derybas, įskaitant Ženevos susitarimus. Traukimasis vyko etapais ir tęsėsi iki 1989 metų pradžios; kai kurios ataskaitos mini paskutinio karinį susidūrimą ar esminį pasikeitimą 1989 m. vasario 2 d, tačiau oficialiai sovietų vadovybė paskelbė, kad visi jos kariai paliko Afganistaną 1989 m. vasario 15 d.

Aukos ir humanitarinės pasekmės

Tikslios aukų ir žalos skaičiaus vertės skiriasi priklausomai nuo šaltinio. Sovietų pajėgų nuostoliai vertinami maždaug: apie 15 000 karių žuvo ir apie 35 000 buvo sužeista. Afganistano civilinių ir kovotojų aukų skaičius aptariamas įvairiai — daugelis ekspertų nurodo šimtų tūkstančių arba kelių šimtų tūkstančių aukų, kai kurie šaltiniai mini ir didesnius skaičius iki maždaug 1–2 milijonų. Svarbu paminėti ir didžiulį pabėgėlių skaičių: milijonai afganų išeito į kaimynines šalis (ypač į Pakistaną ir Iraną) arba buvo priversti persikelti šalies viduje, o vietinė ekonomika ir infrastruktūra buvo stipriai sugriautos.

Pasekmės ir ilgalaikė įtaka

Sovietų išėjimas neišsprendė Afganistano vidaus problemų: po to sekė intensyvios kovos tarp skirtingų modžahedų grupių dėl valdžios, o vėliau šalyje iškilo naujos jėgos, įskaitant Talibaną, kuris 1990-ųjų viduryje išsiplėtė ir galiausiai užėmė dideles teritorijas. Konfliktas paveikė regioninį saugumą, radikalizacijoje dalyvaujančias grupes ir tarptautinius ryšius, o humanitarinės bei socialinės pasekmės buvo juntamos dešimtmečius.

Trumpas santraukos punktas

  • Pradžia: Sovietų intervencija prasidėjo 1979 m. pabaigoje, kai 40-oji armija įžengė į Afganistaną (1979 m. gruodžio 25 d).
  • Traukimasis: Pradėtas nuo 1988 m. gegužės 15 d., tęstas iki 1989 m. pradžios; oficialiai paskutiniai daliniai išvyko 1989 m. vasario 15 d (kai kurios ataskaitos mini ir 1989 m. vasario 2 d kaip reikšmingą datą).
  • Tarptautinė įtaka: Konfliktą stipriai veikė žvalgybos, karo parama ir geopolitinė konkurencija, ypač JAV ir Pakistano parama modžahedams.
  • Pasekmės: Didžiulės humanitarinės nuostatos, milijonai pabėgėlių, infrastruktūros griovimai ir ilgalaikė politinė nestabilumas, kuri turėjo įtakos regioniniam saugumui dešimtmečiams.

Šis konfliktas yra dažnai minima kaip viena svarbiausių šaltojo karo epochų epizodų, nes jis turėjo ne tik vietinį, bet ir platesnį geopolitinį bei istorijos mastą.