Sovietų intervencija Afganistane (1979–1989)
Sovietų intervencija Afganistane (1979–1989): tragiška dešimtmečio kova — politinės intrigos, mūšiai ir milijonų aukos. Išsami ir objektyvi istorijos apžvalga.
Sovietų karas Afganistane prasidėjo kaip vidaus konfliktas tarp pokarinės Afganistano komunistinės vyriausybės ir įvairių antivyriausybinių grupuočių — vadinamųjų modžahedų — kurie sulaukė plataus užsienio paramos. Stiprėjant opozicijai ir matant, kad vietinės vyriausybės pajėgos neturi pakankamai įrangos, apmokymų ir paramos, valdžia kreipėsi pagalbos į Sovietų Sąjungą. Masyvios karinės operacijos prieš modžahedus, kurie slėpėsi tarp civilių ir naudojosi geru žinių apie vietovę pranašumu, smarkiai sutrikdė gyvenimą kaimuose ir miesteliuose, sunaikino infrastruktūrą ir lėmė daug civilių aukų. Vietos gyventojų pasipiktinimas ir augantis pasipriešinimas dar labiau sustiprino modžahedų pozicijas, todėl konfliktas išsiplėtė visoje šalyje ir peraugo į ilgalaikį karą.
Priežastys ir įsikišimas
Po 1978 m. Saur revoliucijos Afganistane valdžią užėmė komunistinė Demokratinė Afganistano Partija, kurios vidaus reformos ir politiniai susidorojimai sukėlė plačią opoziciją. Vidiniai susiskaldymai ir valdžios nestabilumas paskatino Maskvą siųsti karinę pagalbą, kad išsaugotų draugišką režimą regione ir apsaugotų savo geostrateginius interesus. Tiesioginis sovietų įsikišimas prasidėjo, kai į Afganistaną buvo dislokuota 40-oji armija; ji pasiekė Afganistaną 1979 m. gruodžio 25 d.
Karinių veiksmų eiga
Karinė kampanija buvo sudėtinga: sovietų pajėgos turėjo pranašumą oro galia ir sunkiąja technika, tačiau susidūrė su gerai organizuotu partizaniniu pasipriešinimu, vietine reljefu ir priešiškais gyventojais. Modžahedai taikė partizaninį karą, užpuldavo konvojus, naudodavo slaptą prieglobstį kaimuose ir pasinaudojo tarptautine parama. Sovietų operacijos daugelyje vietovių sukėlė civilinių gyventojų aukas ir didelius praradimus infrastruktūrai — miestų ir kaimų apgyvendinimo, žemės ūkio bei transporto sistemos skyriuose.
Tarptautinė parama ir poveikis
Antivyriausybines pajėgas rėmė daugelis užsienio valstybių. Daugiausia paramos suteikė Jungtinės Valstijos ir Pakistanas, bet taip pat veikė regioninės ir globalios jėgos, tokios kaip Saudo Arabija, Kinija ir kai kurios kitos šalys bei nevalstybinės organizacijos. JAV parama apėmė finansavimą, ginkluotę, mokymus ir slaptas operacijas (pvz., Operacija „Cyclone“), o vėliau — ir efektyvių priešlėktuvinių „Stinger“ raketų tiekimą, kas pakeitė oro gynybos pusiausvyrą.
Atsitraukimas ir datos
Dėl tarptautinio spaudimo ir ilgalaikio konflikto išsekimo buvo pradėti taikos derybų žingsniai. Nuo 1988 m. gegužės 15 d. sovietų kariai pradėjo trauktis iš Afganistano pagal tarptautines sutartis ir derybas, įskaitant Ženevos susitarimus. Traukimasis vyko etapais ir tęsėsi iki 1989 metų pradžios; kai kurios ataskaitos mini paskutinio karinį susidūrimą ar esminį pasikeitimą 1989 m. vasario 2 d, tačiau oficialiai sovietų vadovybė paskelbė, kad visi jos kariai paliko Afganistaną 1989 m. vasario 15 d.
Aukos ir humanitarinės pasekmės
Tikslios aukų ir žalos skaičiaus vertės skiriasi priklausomai nuo šaltinio. Sovietų pajėgų nuostoliai vertinami maždaug: apie 15 000 karių žuvo ir apie 35 000 buvo sužeista. Afganistano civilinių ir kovotojų aukų skaičius aptariamas įvairiai — daugelis ekspertų nurodo šimtų tūkstančių arba kelių šimtų tūkstančių aukų, kai kurie šaltiniai mini ir didesnius skaičius iki maždaug 1–2 milijonų. Svarbu paminėti ir didžiulį pabėgėlių skaičių: milijonai afganų išeito į kaimynines šalis (ypač į Pakistaną ir Iraną) arba buvo priversti persikelti šalies viduje, o vietinė ekonomika ir infrastruktūra buvo stipriai sugriautos.
Pasekmės ir ilgalaikė įtaka
Sovietų išėjimas neišsprendė Afganistano vidaus problemų: po to sekė intensyvios kovos tarp skirtingų modžahedų grupių dėl valdžios, o vėliau šalyje iškilo naujos jėgos, įskaitant Talibaną, kuris 1990-ųjų viduryje išsiplėtė ir galiausiai užėmė dideles teritorijas. Konfliktas paveikė regioninį saugumą, radikalizacijoje dalyvaujančias grupes ir tarptautinius ryšius, o humanitarinės bei socialinės pasekmės buvo juntamos dešimtmečius.
Trumpas santraukos punktas
- Pradžia: Sovietų intervencija prasidėjo 1979 m. pabaigoje, kai 40-oji armija įžengė į Afganistaną (1979 m. gruodžio 25 d).
- Traukimasis: Pradėtas nuo 1988 m. gegužės 15 d., tęstas iki 1989 m. pradžios; oficialiai paskutiniai daliniai išvyko 1989 m. vasario 15 d (kai kurios ataskaitos mini ir 1989 m. vasario 2 d kaip reikšmingą datą).
- Tarptautinė įtaka: Konfliktą stipriai veikė žvalgybos, karo parama ir geopolitinė konkurencija, ypač JAV ir Pakistano parama modžahedams.
- Pasekmės: Didžiulės humanitarinės nuostatos, milijonai pabėgėlių, infrastruktūros griovimai ir ilgalaikė politinė nestabilumas, kuri turėjo įtakos regioniniam saugumui dešimtmečiams.
Šis konfliktas yra dažnai minima kaip viena svarbiausių šaltojo karo epochų epizodų, nes jis turėjo ne tik vietinį, bet ir platesnį geopolitinį bei istorijos mastą.
Fonas
731 m. į šią vietovę atsikėlė arabai, kurie buvo musulmonai.[] Po to beveik visi Afganistano gyventojai taip pat pradėjo išpažinti islamą. Šalyje yra daug kalnų ir dykumų, dėl kurių sunku judėti. Gyventojų daugumą sudaro puštūnai, taip pat tadžikai, hazarai, aimakai, uzbekai, turkmėnai ir kai kurios kitos nedidelės grupės.
Sovietų dislokavimas
Hafizullah Amin
1979 m. Afganistaną valdė Hafizula Aminas. KGB šnipai sovietams pranešė, kad Amino valdymas kelia grėsmę Sovietų Sąjungai priklausančiai Centrinės Azijos daliai. Jie taip pat įtarė, kad Aminas nėra lojalus Sovietų Sąjungai. Jie rado informacijos apie Amino bandymus draugauti su Pakistanu ir Kinija. Sovietai taip pat įtarė, kad Aminas prisidėjo prie prezidento Nuro Muhammado Tarakio mirties. Galiausiai sovietai nusprendė pašalinti Aminą.
Amino nužudymas
1979 m. gruodžio 22 d. sovietų patarėjai Afganistano kariuomenei ėmėsi daugelio veiksmų. Jie nutraukė visus telekomunikacijų ryšius Kabule. Jokia žinia negalėjo ateiti į miestą ar išeiti už jo ribų. Kabulą pasiekė ir sovietų karinių oro pajėgų kariai. Aminas, matydamas pavojų, persikėlė į prezidento rūmus, kad būtų saugiau. Rūmai buvo pavadinti Tadžbego rūmais.
1979 m. gruodžio 27 d. apie 700 sovietų karių užėmė pagrindinius vyriausybės ir karinius pastatus Kabule. Kariai dėvėjo uniformas, panašias į Afganistano kariuomenės uniformas. 19.00 val. sovietų kariai sunaikino Kabulo komunikacijas. Tai sustabdė visus Afganistano karių ryšius. 19:15 val. sovietų kariai įžengė į Tadžbego rūmus. Iki gruodžio 28 d. ryto pirmoji karinių veiksmų dalis baigėsi. Tuo metu Aminas ir du jo sūnūs jau buvo žuvę kovose. Sovietai paskelbė apie Afganistano laisvę nuo prezidento Amino valdymo. Jie taip pat teigė, kad visi sovietų kariai atvyko vykdyti savo pareigos, kaip nurodyta 1978 m. "Draugystės, bendradarbiavimo ir geros kaimynystės sutartyje".
Babrak Karmal iškilimas
Kabulo radijo stotis pranešė apie Hafizullah Amino nužudymą. Atsakomybę už šį nužudymą prisiėmė prosovietinis Afganistano centrinis revoliucinis komitetas (ARCC). Tada ARKK Afganistano vyriausybės vadovu išrinko Babraką Karmalą. Jis paprašė Sovietų Sąjungos karinės pagalbos.
Maskvos sprendimas dėl okupacijos
Afganistano vyriausybė ne kartą prašė Sovietų Sąjungos atsiųsti karių. Nepaisant to, kad Sovietų Sąjunga su Afganistanu buvo sudariusi pagalbos sutartį, ir bijodama Vietnamo stiliaus pelkės, Sovietų Sąjunga priešinosi, o liepė Afganistano vyriausybei pasiekti kompromisą su užsienio samdiniais. Padėtis tarp Afganistano vyriausybės ir užsienio samdinių blogėjo, o Sovietų Sąjunga iš pradžių reagavo tik žvalgybos duomenimis ir patarėjais.
Užsiėmimas
Sovietų operacijos
Sovietų kariai Afganistane padarė daugybę dalykų. Tačiau jie niekada negalėjo kontroliuoti visų Afganistano dalių. Sovietų kariai Afganistane neturėjo tinkamos karinės taktikos partizaniniam karui atšiaurioje kalnuotoje Afganistano vietovėje, be to, daugelis sovietų karių buvo jauni šauktiniai, neišbandę kovinių veiksmų. Kelios afganų grupės ir toliau puolė sovietų karius ir su jais kovojo.
Pasaulio reakcija
Daugumos pasaulio šalių žmonėms nepatiko tai, ką Sovietų Sąjunga darė Afganistane. Jiems patiko tai, kaip Afganistano žmonės su jais kovojo. Kai kurios reakcijos buvo labai rimtos. JAV prezidentas Džimis Karteris (Jimmy Carter) sakė, kad sovietų veiksmai buvo "rimčiausia grėsmė taikai nuo Antrojo pasaulinio karo laikų". J. Carteris pagrasino boikotuoti 1980 m. olimpines žaidynes Rusijoje, jei Sovietų Sąjunga iki 1980 m. vasario mėn. neišves savo pajėgų. Ji to nepadarė, todėl JAV boikotavo žaidynes.
Afganistano reakcija
Devintojo dešimtmečio viduryje daugelis Afganistano grupuočių susibūrė kovai su sovietų kariuomene. Šioms grupuotėms padėjo daugelis šalių, pavyzdžiui, Jungtinės Amerikos Valstijos, Jungtinė Karalystė, Kinija, Saudo Arabija ir Pakistanas.
Pakistano dalyvavimas
Pakistanas manė, kad sovietų karas Afganistane taip pat kelia jam grėsmę. Per savo žvalgybos agentūrą ISI jis taip pat pradėjo aktyviai remti afganus, kovojančius su sovietų kariuomene.n
Sovietų pasitraukimas
Atrodė, kad sovietų karas Afganistane niekada nesibaigs. Sovietų Sąjunga pasaulio akyse atrodė labai blogai, nes bandė kontroliuoti šią šalį. Dauguma žmonių Sovietų Sąjungoje nepalaikė šio karo. Kadangi karui užsitęsus žuvo ar buvo sužeista vis daugiau sovietų karių, Michailas Gorbačiovas sovietų karą Afganistane vadino "kraujuojančia žaizda". Galiausiai, po dešimties metų, kai karo pabaigos nebuvo matyti, sovietai nusprendė pasitraukti iš Afganistano.
Po karo
Sovietų Sąjunga
Sovietų karas Afganistane smarkiai paveikė Komunistų partijos valdymą. Daugelis manė, kad karas buvo nukreiptas prieš islamą. Tai sukėlė stiprius jausmus Vidurio Azijos sovietinių respublikų musulmonams. Sovietų kariuomenės nuotaika arba "moralė" iš tikrųjų buvo labai prasta, nes jie nesugebėjo kontroliuoti žmonių ir visur, kur tik nueidavo, buvo traktuojami tik kaip okupantai. Andrejus Sacharovas atvirai sakė, kad sovietų kariuomenės veiksmai Afganistane buvo neteisingi.
Nuo 1979 iki 1989 m. Afganistane žuvo daugiau kaip 15 000 sovietų karių. Per karą sovietų kariuomenė taip pat prarado šimtus lėktuvų ir milijardinės vertės kitos karinės technikos. Per karą žuvo apie du milijonai afganų vyrų, moterų ir vaikų.
Afganistanas
Net ir sovietų armijai pasitraukus iš Afganistano, pilietinis karas Afganistane tęsėsi. Maždaug trejus metus Nadžibulos komunistinė vyriausybė negalėjo apsiginti nuo jai besipriešinančių modžahedų pajėgų. Pačioje vyriausybėje susikūrė daug grupių, kai kurios iš jų palaikė modžahedų pajėgas. 1992 m. kovo mėn. generolas Abdul Rašidas Dostamas ir jo uzbekų milicija nustojo remti Nadžibulos vyriausybę. Netrukus modžahedų pajėgos užėmė Kabulą ir pradėjo valdyti didžiąją Afganistano dalį.
Per šį maždaug dešimt metų trukusį karą Afganistano ekonomika smarkiai nukentėjo. Grūdų gamyba 1978-1990 m. sumažėjo iki 3,5 % per metus. Sovietai taip pat stengėsi, kad komercinė ir pramoninė veikla būtų kontroliuojama valstybės. Tai taip pat turėjo neigiamos įtakos ekonomikai. Daugelyje šalių subyrėjus Sovietų Sąjungai, nukentėjo ir tradicinė Afganistano prekyba.
Vakarų pasaulis
Iš pradžių daugelis žmonių ir šalių gyrė JAV už paramą grupėms, kovojančioms su sovietų pajėgomis. Tačiau po Rugsėjo 11-osios išpuolių žmonės ėmė abejoti JAV politika remti tokias grupuotes ir skirti joms pinigų. 2001 m. JAV okupavo Afganistaną, siekdamos surasti Osamą bin Ladeną. Okupacija tęsėsi dar beveik dvejus metus po to, kai O. bin Ladenas buvo nužudytas.
Ieškoti