Korėjos demilitarizuota zona

Istorija

38-oji lygiagretė į šiaurę Korėjos pusiasalį kerta maždaug per pusę. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ši lygiagretė buvo pirminė riba tarp JAV ir Sovietų Sąjungos okupuotų Korėjos teritorijų. 1948 m. sukūrus Korėjos Liaudies Demokratinę Respubliką (KLDR, neoficialiai - Šiaurės Korėja) ir Korėjos Respubliką (Korėjos Respublika, neoficialiai - Pietų Korėja), ši linija tapo de facto tarptautine abiejų šalių siena. Ji taip pat buvo vienas įtempčiausių Šaltojo karo frontų.

Nuo 1948 m. iki Korėjos karo pradžios tiek Šiaurės, tiek Pietų šalys buvo labai priklausomos nuo valstybių rėmėjų. Konfliktas nusinešė daugiau kaip tris milijonus gyvybių ir padalijo Korėjos pusiasalį pagal ideologines linijas. 1950 m. birželio 25 d. Sovietų Sąjungos remiama KLDR invazija kirto 38-ąją lygiagretę. Konfliktas baigėsi po trejų metų. Buvo dislokuotos tarptautinės pajėgos, kurios nustūmė fronto liniją iki 38-osios lygiagretės. 1953 m. liepos 27 d. paliaubomis buvo sukurta DMZ. Paliaubose kiekviena pusė sutiko atitraukti savo karius 2 000 m nuo fronto linijos ir sukurti 4 km pločio buferinę zoną. Karinė demarkacinė linija (KDL) eina DMZ viduriu ir tiksliai nurodo, kur buvo frontas, kai buvo pasirašytas susitarimas.

Teoriškai tai yra aklavietė. Nė viena pusė nei laimėjo, nei pralaimėjo. Dėl šios priežasties abi konflikto pusės vis dar yra priešai, o abiejose linijos pusėse vis dar dislokuota daug karių. Paliaubų susitarime tiksliai paaiškinta, kiek karių ir su kokiais ginklais leidžiama įvažiuoti į DMZ. Abiejų pusių kariai gali patruliuoti DMZ viduje, tačiau jie negali kirsti MDL. Nuo 1953 iki 1999 m. dėl Šiaurės Korėjos karo veiksmų kilus pavieniams smurto protrūkiams, DMZ ruože žuvo daugiau kaip 500 Pietų Korėjos karių ir 50 JAV karių.

Tae Sung Dong ir Kijong-dong buvo vieninteliai kaimai, kuriems paliaubų komitetas leido likti DMZ ribose. Tae Sung Dong gyventojus valdo ir saugo Jungtinių Tautų vadavietė, o norint išlaikyti gyvenamąją vietą, iš jų paprastai reikalaujama kaime praleisti ne mažiau kaip 240 naktų per metus. 2008 m. kaime gyveno 218 žmonių. Tae Sung Dong kaimo gyventojai yra tiesioginiai palikuonys žmonių, kuriems ši žemė priklausė prieš 1950-53 m. Korėjos karą.

 

Šiaurės Korėjos DMZ dalis, matoma iš Jungtinės saugumo zonos 1976 m. sausio mėn.

Jungtinė saugumo zona

DMZ viduje, netoli vakarinės pusiasalio pakrantės, yra vieta, vadinama Panmundžomu. Ten yra Jungtinė saugumo zona (JSA). Iš pradžių tai buvo vienintelė jungtis tarp Šiaurės ir Pietų Korėjos. 2007 m. traukinys "Korail" kirto DMZ į Šiaurę nauja Donghae Bukbu linija, nutiesta rytinėje Korėjos pakrantėje.

Abiejose karinės demarkacinės linijos pusėse yra keletas pastatų. Keletas jų pastatyti tiesiai ant MDL. Jungtinėje saugumo zonoje vyksta visos nuo 1953 m. vykusios derybos, įskaitant Korėjos solidarumo pareiškimus, kurie iš esmės mažai ką davė, išskyrus nedidelį įtampos sumažėjimą. MDL eina per konferencijų sales ir per vidurį konferencijų stalų, prie kurių akis į akį susitinka šiaurės korėjiečiai ir Jungtinių Tautų vadovybė (daugiausia pietų korėjiečiai ir amerikiečiai).

Nors paprastai DMZ yra rami, tačiau per daugelį metų abi Korėjos daug kartų kėlė karinius konfliktus. Nuo 1953 m. Jungtinėje saugumo zonoje įvyko keli nedideli susirėmimai. 1976 m. rugpjūtį įvyko kirviu nužudytas incidentas, kai buvo bandoma nukirsti tuopą ir dėl to žuvo du žmonės (CPT Arthuras Bonifas ir 1LT Markas Barretas), ir operacija "Paul Bunyan". Prieš tai abiejų pusių kariams buvo leista vaikščioti pirmyn ir atgal per MDL JSA teritorijoje, tačiau dėl šio incidento ši privilegija buvo panaikinta.

Kitas incidentas įvyko 1984 m. lapkričio 23 d., kai sovietų turistas, dalyvavęs oficialioje kelionėje į JSA (kurią organizavo Šiaurės šalys), perbėgo karinę demarkacinę liniją šaukdamas, kad nori dezertyruoti. Šiaurės Korėjos kariai tuoj pat jį pasivijo ir pradėjo šaudyti. Pietų Korėjos pusėje esantys pasieniečiai atsakė ugnimi ir galiausiai apsupo Rusijos pilietį persekiojančius šiaurės korėjiečius. Per šį veiksmą žuvo vienas Pietų Korėjos ir trys Šiaurės Korėjos kariai. Perbėgėlis nebuvo suimtas.

2009 m. pabaigoje Pietų Korėjos pajėgos ir Jungtinių Tautų vadavietė pradėjo renovuoti tris sargybos postus ir du patikros posto pastatus JSA teritorijoje. Statybos buvo skirtos statiniams padidinti ir modernizuoti. Darbų imtasi praėjus metams po to, kai Šiaurės Korėja baigė pakeisti keturis JSA sargybos postus savo MDL pusėje.

Šiaurės Korėjos stebėjimo bokštas Jungtinėje saugumo zonoje 1976 m. kovo mėn.


Dabartis. KPA sargybiniai stebi pietinę jungtinės saugumo zonos dalį.

Slaptieji tuneliai

Pietų Korėja aptiko tunelius, kertančius DMZ. Šiems tuneliams įrengti buvo naudojami sprogmenys. Tai paliko tam tikrus pėdsakus, vadinamus "sprogdinimo linijomis". Šių sprogdinimo linijų orientacija rodo, kad tuneliai buvo statomi iš šiaurės į pietus, juos statė Šiaurės Korėja. Iš viso buvo aptikti keturi tuneliai, pirmasis - 1974 m. lapkričio 15 d. Šiaurės Korėja teigė, kad tuneliai buvo naudojami anglims kasti. Tuneliuose anglies nerasta. Visi tuneliai buvo iškasti uolienoje, vadinamoje granitu. Kai kurių tunelių sienos buvo nudažytos juodai, kad atrodytų kaip antracitas.

Manoma, kad tuneliai pastatyti tam, kad Šiaurės Korėjos kariuomenė galėtų įsiveržti į šalį. Kiekvienas tunelis yra pakankamai didelis, kad per valandą juo galėtų pravažiuoti visa pėstininkų divizija, tačiau tuneliai per maži tankams ar kitoms transporto priemonėms. Visi tuneliai driekiasi šiaurės-pietų kryptimi ir neturi atšakų. Po kiekvieno atradimo tunelių inžinerija vis labiau tobulėjo. Pavyzdžiui, trečiasis tunelis, judėdamas į pietus, šiek tiek pakrypo į viršų, kad vanduo neužsistovėtų. Šiandien lankytojai gali aplankyti antrąjį, trečiąjį ir ketvirtąjį tunelius per ekskursijas su gidu.

Pirmasis tunelis

Pirmąjį tunelį aptiko Pietų Korėjos kariuomenės patrulis, pastebėjęs iš žemės kylančius garus. Iš pradžių Šiaurės Korėjos kareiviai aptiko tunelį ir apšaudė jį iš kulkosvaidžių. Po penkių dienų, vėliau tyrinėjant šį tunelį, Šiaurės Korėjos sprogstamasis užtaisas užmušė JAV karinio jūrų laivyno vadą Robertą M. Ballingerį ir Korėjos jūrų pėstininkų korpuso majorą Kim Hah Chulą. Per sprogimą taip pat buvo sužeisti penki amerikiečiai ir vienas pietų korėjietis iš Jungtinių Tautų vadavietės.

Apie 1,2 m aukščio ir 0,9 m pločio tunelis tęsėsi daugiau kaip 1 000 m už karinės demarkacinės linijos į Pietų Korėją. Tunelis buvo sutvirtintas betoninėmis plokštėmis, jame buvo elektros energija ir apšvietimas. Tunelyje buvo įrengtos ginklų sandėliavimo ir miegamosios vietos. Taip pat buvo įrengtas siaurasis geležinkelis su vagonėliais. Apskaičiuota, kad, remiantis tunelio dydžiu, per valandą juo galėjo praeiti apie 2 000 KPA karių (vienas pulkas).

Antrasis tunelis

Antrasis tunelis buvo aptiktas 1975 m. kovo 19 d. Jo ilgis panašus į pirmojo tunelio ilgį. Jis yra nuo 50 iki 160 m gylyje, tačiau yra didesnis už pirmąjį - maždaug 2 × 2 m (7 × 7 pėdos).

Trečiasis tunelis

Trečiasis tunelis buvo aptiktas 1978 m. spalio 17 d. Skirtingai nei ankstesni du, trečiasis tunelis buvo aptiktas gavus Šiaurės Korėjos perbėgėlio patarimą. Šio tunelio ilgis yra apie 1 600 m, o jo gylis po žeme - apie 150 m. Užsienio lankytojai, keliaujantys po Pietų Korėjos DMZ, gali apžiūrėti šio tunelio vidų naudodamiesi nuožulnia šachta.

Ketvirtasis tunelis

Ketvirtasis tunelis buvo aptiktas 1990 m. kovo 3 d. į šiaurę nuo Haeno miesto, buvusiame Punchbowl mūšio lauke. Tunelio matmenys - 2 x 2 m, jis yra 145 m po žeme, statybos būdas beveik identiškas antrojo ir trečiojo tunelių struktūrai.

JAV kariai iš Jungtinių Tautų vadavietės stebėjimo operacijose Pietų Korėjoje (apie 1997 m.).


Įėjimas į 4-ąjį infiltracinį tunelį, Korėjos DMZ

Propaganda

Pastatai

Tiek Šiaurės, tiek Pietų Korėja turi taikos kaimus, esančius viena kitos DMZ pusėje. Pietuose Daeseong-dongas administruojamas pagal DMZ sąlygas. Kaimo gyventojai priskiriami Korėjos Respublikos piliečiams, tačiau jie atleidžiami nuo mokesčių ir kitų pilietinių reikalavimų, pavyzdžiui, karinės tarnybos.

Šiaurinėje Kijong-dongo dalyje yra daug ryškiai dažytų, išlieto betono daugiaaukščių pastatų ir daugiabučių su elektriniu apšvietimu. XX a. šeštajame dešimtmetyje tai buvo neregėta prabanga Šiaurės ir Pietų Korėjos kaimo gyventojams. Miestas buvo orientuotas taip, kad ryškiai mėlyni stogai ir balti pastatų šonai būtų labiausiai išsiskiriantys bruožai žiūrint nuo sienos. Tačiau atidžiai stebint šiuolaikiniais teleskopiniais lęšiais matyti, kad pastatai tėra betoniniai kiautai be langų stiklų ar net vidinių patalpų, pastatų šviesos įjungiamos ir išjungiamos nustatytu laiku, o tuščius šaligatvius šluoja negausi prižiūrėtojų brigada, stengdamasi išsaugoti veiklos iliuziją.

Iki 2004 m. ant kelių pastatų sumontuoti didžiuliai garsiakalbiai nuolat transliavo KLDR propagandines laidas, nukreiptas į pietus, ir propagandines radijo laidas per sieną.

JSA teritorijoje yra keletas JT pastatų, vadinamų konferencijų eilėmis, kurios naudojamos tiesioginėms abiejų Korėjų deryboms. Priešais JT pastatus yra KLDR Panmungak (Panmun salė) ir Korėjos laisvės namai. 1994 m. Šiaurės Korėja išplėtė Panmungaką, pridėdama trečią aukštą. 1998 m. Pietų Korėja pastatė naujus Laisvės namus, skirtus Raudonojo Kryžiaus darbuotojams ir galbūt šeimų, kurias išskyrė Korėjos karas, susijungimui. Į naujojo pastato dizainą buvo įtraukta senoji Laisvės namų pagoda.

XX a. aštuntajame dešimtmetyje Pietų Korėjos vyriausybė pastatė 98,4 m (323 pėdų) ilgio vėliavos stiebą Daeseong-dong kaime. Šiaurės Korėjos vyriausybė atsakė pastatydama aukštesnį - aukščiausią pasaulyje 160 m (525 pėdų) vėliavą Kijong-dong mieste.

Korėjos siena

Korėjos siena - tai betoninė užtvara, kuri, kaip teigiama, 1977-1979 m. buvo pastatyta Pietų Korėjoje išilgai DMZ. Olandų žurnalistas ir filmų kūrėjas Peteris Tetteroo rodo filmuotą medžiagą apie tai, kas, jo manymu (Šiaurės Korėjos gidų raginimu), yra Korėjos siena. Šiaurės Korėja tvirtina:

Į pietus nuo karinės demarkacinės linijos, kuri kerta mūsų šalį per juosmenį, yra betoninė siena, kuri [...] tęsiasi daugiau kaip 240 km iš rytų į vakarus, yra 5-8 m aukščio, 10-19 m storio apačioje ir 3-7 m pločio viršutinėje dalyje. Ji apraizgyta vielos įtvirtinimais ir nusėta šautuvų įtvirtinimais, apžvalgos aikštelėmis ir įvairiais kariniais įrenginiais [...] Pietų Korėjos valdovai šią sieną statė daugelį metų nuo 1977 m.

1999 m. gruodį ilgametis Šiaurės Korėjos ambasadorius Kinijoje Chu Chang Junas pakartojo teiginius, kad Korėją skiria "siena". Jis sakė, kad pietinė sienos pusė yra užpilta žemėmis, kurios leidžia prieiti prie sienos viršaus ir daro ją faktiškai nematomą iš pietų pusės. Jis taip pat teigė, kad ji tarnauja kaip priešpilis bet kokiai invazijai į šiaurę. Vienas 2007 m. p. Čo padėjėjo iš Korėjos ambasados WDC paaiškinimas, kad tai daugiausia ar bent iš dalies dirbtinė uola, iškirsta šiaurinėje vietovės pusėje, ir paaiškina šį semantinį ir "aklųjų ir dramblių" derinį. Saugumo perėjoje tarp šiaurės ir pietų lengva valdyti kontūrus ir padaryti uolą nematomą iš ribotų apžvalgos taškų, kuriuos leidžiama matyti saugumo komplekse. Nė vienas iš tikėtinų aprašymų iš Šiaurės, Pietų ar JAV neprieštarauja tokiam šios bent iš dalies vienpusės sienos išvaizdos ar funkcijos paaiškinimui.

Jungtinių Valstijų teigimu, sienos nėra, nors kai kuriuose DMZ ruožuose yra įrengtos prieštankinės užtvaros.

Tuščios Kijongdongo kriauklės iš Pietų Korėjos.


Aukščiausias pasaulyje vėliavos stiebas Kijongdonge.


Tariama Korėjos siena demilitarizuotoje zonoje, matoma pro žiūronus iš Šiaurės Korėjos pusės.

Transportas

Panmundžomas - tai vieta, kurioje vyko derybos, užbaigusios Korėjos karą. Šiandien tai yra pagrindinis žmonių veiklos centras DMZ. Kaimas yra prie pagrindinio greitkelio ir netoli geležinkelio, jungiančio abi Korėjas.

Geležinkelis, jungiantis Seulą ir Pchenjaną, prieš Korėjos padalijimą 1940-aisiais buvo vadinamas Gyeongui linija. Šiuo metu Pietų šalys naudoja originalų pavadinimą, tačiau Šiaurės šalys šį maršrutą vadina P'yŏngbu linija. Šiuo metu geležinkelis daugiausia naudojamas medžiagoms į Kesongo pramoninius kompleksus gabenti. Juo taip pat naudojasi Pietų Korėjos darbininkai, norėdami ten nuvykti į darbą. Kai 2000-ųjų pradžioje jis buvo vėl atidarytas, tai buvo laikoma ženklu, kad abiejų šalių santykiai gerėja. Tačiau 2008 m. lapkričio mėn. dėl didėjančios įtampos su Pietų Korėja Šiaurės Korėjos valdžia geležinkelį uždarė. Mirus buvusiam Pietų Korėjos prezidentui Kim Dae-jungui, jo laidotuvėse dalyvavo ir Šiaurės Korėjos delegacija. Ta proga vyko derybos su Pietų Korėjos pareigūnais. 2009 m. rugsėjo mėn. vėl buvo atidarytos Kesongo geležinkelio ir kelių pervažos.

Panmundžomo kelias, kuris Pietų Korėjoje istoriškai buvo vadinamas Pirmuoju greitkeliu, iš pradžių buvo vienintelis Korėjos pusiasalio prieigos taškas tarp abiejų šalių. Pravažiavimas prilygsta griežtam judėjimui, kuris Šaltojo karo įkarštyje vyko "Checkpoint Charlie" punkte Berlyne. Tiek Šiaurės, tiek Pietų Korėjos keliai baigiasi Jungtinėje saugumo zonoje; nė vienas greitkelis nesusikerta, nes visą teritoriją skiria 20 cm (8 col.) betoninė linija. Žmonės, kuriems suteiktas leidimas kirsti šią sieną, turi tai padaryti pėsčiomis ir tik tada tęsti kelionę keliu.

2007 m. rytinėje Korėjos pakrantėje naujoje Donghae Bukbu (Tonghae Pukpu) linijoje pirmasis traukinys kirto DMZ. Naujoji geležinkelio pervaža buvo nutiesta šalia kelio, kuriuo pietų korėjiečiai važiavo į Kŭmgangsaną - regioną, turintį didelę kultūrinę reikšmę visiems korėjiečiams. Daugiau nei milijonas civilių lankytojų kirto DMZ, kol kelias buvo uždarytas po to, kai 2008 m. liepos mėn. buvo nušautas 53 metų Pietų Korėjos turistas. Šiaurės Korėjos vyriausybė nenorėjo, kad abi policijos pajėgos kartu tirtų šaudymą, todėl Pietų Korėjos vyriausybė nustojo siūlyti ekskursijas į kurortą. Nuo to laiko kurortą ir Donghae Bukbu liniją Šiaurė faktiškai uždarė.

Karinės demarkacinės linijos ženklas Pietų Korėjos pusėje prie negrįžimo tilto.

Gamtinis rezervatas

Pastarąjį pusšimtį metų Korėjos DMZ buvo mirtinai pavojinga vieta žmonėms, kurioje neįmanoma gyventi. Tik aplink Panmundžomo kaimą, o pastaruoju metu - prie Dong Bukbu linijos rytinėje Korėjos pakrantėje, žmonės reguliariai įžengdavo į teritoriją.

Ši natūrali izoliacija 155 mylių (249 km) DMZ atkarpoje sukūrė priverstinį parką, kuris šiuo metu yra pripažintas viena geriausiai išsaugotų vidutinio klimato buveinių teritorijų pasaulyje.

Tarp stipriai įtvirtintų tvorų, minų ir pasiklausymo postų dabar gyvena kelios nykstančios gyvūnų ir augalų rūšys. Tarp jų - itin retos raudonkojai gervės (pagrindinis Azijos meno kūrinys) ir baltosios gervės, taip pat, galbūt, itin reti Korėjos tigras, Amūro leopardas ir Azijos juodasis lokys. Ekologai siauroje buferinėje zonoje nustatė apie 2 900 augalų, 70 žinduolių ir 320 paukščių rūšių. Šiuo metu visame regione atliekami papildomi tyrimai.

DMZ biologinė įvairovė yra labai įvairi dėl jos geografinės padėties, kuri apima kalnus, prerijas, pelkes, ežerus ir potvynių ir atoslūgių pelkes. Aplinkosaugininkai tikisi, kad iki susijungimo buvusi DMZ bus išsaugota kaip laukinės gamtos prieglobstis, su gerai parengtais ir patikrintais tikslo ir valdymo planais. 2005 m. CNN įkūrėjas ir žiniasklaidos magnatas Tedas Terneris, apsilankęs Šiaurės Korėjoje, pareiškė, kad finansiškai rems bet kokius planus DMZ paversti taikos parku ir JT saugomu pasaulio paveldo objektu.

Nykstantis Amūro leopardas, kuris Korėjos DMZ teritorijoje gali rasti mažai tikėtiną apsaugą.

Galerija