Korėjos karas (1950–1953): priežastys, eiga ir pasekmės

Korėjos karas vyko 1950–1953 m. Jame dalyvavo Korėjos Respublika (arba Pietų Korėja), kurią rėmė kelių šalių ginkluotosios pajėgos, vadovaujamos Jungtinių Amerikos Valstijų, ir Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika (arba Šiaurės Korėja), kurią rėmė Kinijos Liaudies Respublika ir Sovietų Sąjunga. Karas prasidėjo 1950 m. birželio 25 d. apie 4.30 val., kai Šiaurės Korėjos pajėgos perlipo 38-ąją lygiagretę ir pradėjo plataus masto puolimą. Kovos veiksmai faktiškai nutrūko 1953 m. liepos 27 d., kai buvo pasirašyta paliaubų sutartis. Per konfliktą žuvo daugiau kaip du milijonai korėjiečių; daug civilių aukų ir dideli materialiniai nuostoliai palietė abi pusiasalio dalis.

Priežastys

Korėjos karo ištakos susijusios su ilgalaikėmis politinėmis ir geopolitinėmis priežastimis:

• Po II pasaulinio karo Korėja buvo padalyta į dvi okupacines zonas (SSRS šiaurėje ir JAV pietuose), o vėliau susiformavo dvi priešingos politinės sistemos.
• Intensyvėjanti Šaltojo karo konfrontacija tarp Sovietų Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų skatino bandymus jėga spręsti teritorinius ir ideologinius ginčus.
• Abipusė nepasitikėjimo atmosfera ir noras vienai pusei susijungti visą pusiasalį savo režimu — Šiaurės Korėjos vadovo Kim Ir Seno ambicijos ir Pietų Korėjos prezidento Syngman Rhee siekiai — prisidėjo prie eskalacijos.
• SSRS ir Kinijos remiami ginklai, bei savo ruožtu JAV ir JT parama Pietų Korėjai, sukūrė tarptautinį konfliktą.

Eiga

Konflikto eiga buvo kintanti ir susidedanti iš kelių aiškių etapų:

• Šiaurės puolimas (birželis–rugpjūtis 1950): Šiaurės korėjiečiai sparčiai užėmė didžiąją šalies dalį ir netgi apsupo likusias Pietų pajėgas Pusano (Pusan) perimetre pietryčiuose.
• JT kontrpuolimas ir Inchon operacija (rugsėjis 1950): Generolo Douglaso MacArthuro vadovaujama išsilaipinimo operacija Inchone sėkmingai pakeitė karo eigą — Pietų pajėgos atkūrė Seulo kontrolę ir pradėjo varyti šiaurėn.
• Įsikiša Kinija (rugsėjis–lapkritis 1950): Kai JT pajėgos priartėjo prie Jalu upės, Kinija įsitraukė ir pradėjo masinį savo karių siuntimą, kas vedė prie Šiaurės ir Pietų fronto sugrįžimo į taktinį lygį.
• Stalčiai ir linijos fijacija (1951–1953): Po 1951 m. pradžios frontas stabilizavosi maždaug prie 38-osios lygiagr. prasidėjo ilgai trunkanti įsirėmimo fazė su poziciniu karu, didelėmis aukomis ir intensyvia ugnimi.
• Paliaubos (1953): 1953 m. liepos 27 d. pasirašyta paliaubų sutartis, sudaryta iš kovinių veiksmų nutraukimo, karių pasikeitimo mechanizmų ir Korėjos demilitarizuotos zonos (DMZ) įsteigimo.

Per karą dalyvavo ir kontributavo įvairios šalys: Šiaurinei Korėjai daugiausia padėjo Kinijos Liaudies Respublika ir SSRS. Medicininę ir materialinę paramą teikė tokios socialistinės šalys kaip Vengrija, Rumunija, Čekoslovakija, Bulgarija ir Lenkija. Taip pat pagalbos suteikė Mongolija ir Indija. Pietų Korėjai pagalbą teikė daug Jungtinių Tautų Organizacijai priklausančių valstybių, ypač Jungtinės Valstijos.

Pasekmės

Korėjos karas turėjo reikšmingas ir ilgalaikes pasekmes tiek Korėjai, tiek tarptautinei politikai:

• Žmonių aukos ir materialiniai nuostoliai: žuvo milijonai civilių ir karių, daug žmonių tapo pabėgėliais arba neteko namų; infrastruktūra ir pramonė abiejose Korėjose buvo smarkiai sunaikinta.
• Teritorinis ir politinis padalijimas: Korėjos pusiasalis liko padalytas; nė viena pusė nepasirašė taikos sutarties — oficialiai karas techniniu požiūriu nesibaigė, o situaciją reguliuoja paliaubos ir DMZ.
• Militarizacija ir ilgalaikė okupacija: Jungtinės Valstijos išlaikė karines pajėgas Pietų Korėjoje; atsirado stipri JAV–Pietų Korėjos saugumo sąjunga (po karo pasirašyta keliomis formomis, įskaitant 1953 m. gynimosi paktus).
• Tarpvalstybiniai santykiai ir Šaltasis karas: karas sustiprino konfrontaciją tarp blokus, paspartino ginklavimosi varžybas ir lėmė didesnį JAV įsitraukimą Azijoje; Kinijos–JAV ir Sovietų–Vakarų santykiai taip pat pasidarė įtemptesni.
• Ekonominė ir socialinė raida: Pietų Korėjoje, gavusi JAV paramą ir vykdydama reforma, vėliau per keliolika dešimtmečių pasiekė spartų ekonominį augimą; Šiaurės Korėja liko izoliuota ir autoritariška, turėjo kitokį ekonominį kelią.
• Tarptautinė teisinė ir žmogiškųjų teisių atmintis: konflikte įvyko daug civilių aukų ir karo nusikaltimų apraiškų, o vėlesnės diskusijos ir tyrimai paveikė tarptautinį požiūrį į humanitarinį ir karo elgesį.

DMZ ir dabartinė situacija: Šiaurės ir Pietų Korėją skiria Korėjos demilitarizuota zona, kertanti 38-ąją lygiagretę. Nors ties DMZ karinės įtampos sumažėjo lyginant su atviromis kovomis, regionas išliko stipriai militarizuotas ir politinė įtampa tarp šiaurės ir pietų kartais paaštrėja. Jungtinės Valstijos tebelaiko savo karių Pietų Korėjoje kaip sąjungininkės saugumo garantiją ir prevencinę priemonę prieš naują agresiją.

Pastaba: nors 1953 m. paliaubos nutraukė tiesioginius karo veiksmus, oficialus taikos susitarimas niekada nebuvo pasirašytas; tai reiškia, kad Korėjos konfliktas tebevertinamas kaip neužbaigtas iš politinio ir juridinio požiūrio.