Užsienio reikalų ministrų taryba buvo organizacija, dėl kurios buvo susitarta 1945 m. Potsdamo konferencijoje ir kuri buvo paskelbta Potsdamo susitarime. Taryba buvo numatyta kaip pagrindinis keturių (vėliau – penkių) sąjungininkių instrumentois koordinuoti taikos sutartims ir kitiems pokario Europos klausimams spręsti.

Sudėtis

Potsdamo susitarime buvo nurodyta, kad Tarybą sudarys Jungtinės Karalystės, Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos, Kinijos, Prancūzijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų užsienio reikalų ministrai. Tokiu būdu Taryboje turėjo dalyvauti penkios pagrindinės Antrojo pasaulinio karo sąjungininkės. Prancūzijos ir Kinijos įtraukimas atspindėjo norą platesnės tarptautinės reprezentacijos: Prancūzija buvo siekiama grąžinti tarp didžiųjų galių, o Kinija buvo laikoma svarbia Azijos jėga ir JAV sąjungininke Rytų fronte.

Posėdžio vieta ir laikas

Taryba paprastai turėjo posėdžiauti Londone, konkrečiai – Lankasterio rūmuose (Lancaster House). Potsdamo susitarime nurodyta, kad pirmasis posėdis turėjo įvykti ne vėliau kaip 1945 m. rugsėjo 1 d. Praktikoje posėdžių datos ir eiga priklausė nuo politinių aplinkybių ir šalių tarpusavio derybų statuso.

Uždaviniai

Pagrindinės Tarybos užduotys, išdėstytos Potsdamo susitarime, buvo:

  • parengti taikos sutartis su Italija, Rumunija, Bulgarija, Vengrija ir Suomija;
  • siūlyti sprendimus teritoriniams klausimams, kurie liks neišspręsti pasibaigus karui Europoje (pvz., sienų nustatymas, gyventojų perpokalbėjimai, administraciniai sprendimai);
  • parengti taikos susitarimą su Vokietija, kurį būtų galima priimti, kai bus sudaryta „tam tikslui tinkama vyriausybė“;
  • derinti klausimus, susijusius su reparacijomis, karo nusikaltimais, okupacijos tvarka ir ekonominiu atstatymu;
  • teikti rekomendacijas dėl platesnių tarptautinių saugumo mechanizmų ir pokario tvarkos Europoje.

Veiklos eiga ir reikšmė

Taryba veikė kaip svarbi sąjungininkių koordinavimo platforma pokario taikos procesuose. Jos darbo rezultatai ir rekomendacijos padėjo pagrindą 1947 m. sudarytoms taikos sutartims su kai kuriomis Balkanų ir Rytų Europos valstybėmis. Tuo pačiu metu Tarybos darbas buvo apsunkintas kintančios politinės situacijos ir augančio ideologinio prieštaravimo – tai ribojo greitą vienareikšmiškų sprendimų priėmimą, ypač kai buvo kalbama apie Vokietijos ateitį.

Svarbu pabrėžti, kad nors Taryba numatė parengti galutinį Vokietijos taikos susitarimą, realybė pasisuko kita linkme: Vokietija ilgą laiką liko okupuota ir padalinta, o galutinė suvereniteto atkūrimo forma atsirado tik daug vėliau (pvz., per 1990 m. „Dviejų plius keturių“ susitarimą). Nepaisant to, Užsienio reikalų ministrų taryba buvo reikšminga institucija, padėjusi sutvarkyti daugumą likusių karo padarinių Europoje ir suderinti pagrindines sąjungininkių pozicijas pokario tvarkoje.

Paveldas

Tarybos darbai prisidėjo prie regioninių sienų ir administracinių sprendimų įtvirtinimo, taip pat prie 1947 m. taikos sutarčių su kai kuriomis šalimis parengimo. Jos veiklos ribotumai atspindėjo ir kylančią Šaltojo karo įtampą: kai kurių klausimų galutiniai sprendimai buvo atidėti arba tapo neįmanomi dėl politinių priežasčių. Vis dėlto Taryba lieka svarbi institucija, parodančia, kaip Antrojo pasaulinio karo laimėtojai bandė kartu formuoti pokario tarptautinę tvarką.