Turkų kalba: apibrėžimas, istorija, gramatika ir abėcėlė

Sužinokite viską apie Turkų kalbą: kilmę, istoriją, balsių dermę, gramatiką ir 29 raidžių abėcėlę — nuo osmanų raštijos iki šiuolaikinės Turkijos.

Apibrėžimas ir paplitimas

Turkų kalba (turkų kalba) yra pagrindinė Turkijoje vartojama kalba ir plačiai vartojama buvusios Osmanų imperijos teritorijose. Ji taip pat gyva tarp turkų bendruomenių Kipre, Bulgarijoje, Graikijoje ir kitur bei tarp kelių milijonų etninių turkų imigrantų Europoje. Kalbos vartotojų skaičius siekia dešimtis milijonų, o šiuolaikinė bendrinė forma dažniausiai grindžiama Stambulo (Istanbul) tarmės normomis.

Istorija ir rašyba

Turkų kalbos raida apima ilgą istoriją: nuo senųjų tiurkų dialektų iki modernios respublikos laikų standartizacijos. Iki XX a. pradžios oficiali rašymo sistema daugelyje teritorijų buvo osmanų turkų raštas, paremta arabų abėcėle.

1928 m. vykdant plataus masto kalbos ir kultūros reformas, Mustafa Kemalis Atatiurkas pakeitė raštą į lotynišką abėcėlę. Vyriausybė reformą aiškino siekiu palengvinti skaitymą ir rašymą bei pakelti raštingumą: po reformos raštingumas išaugo – nuo maždaug 20 % iki daugiau nei 90 %. Taip pat manoma, kad tai buvo dalis siekio atsiriboti nuo Osmanų imperijos kultūrinio paveldo, nes daug senųjų osmanų dokumentų tapo sunkiai prieinami plačiajai visuomenei.

Vėlesnės kalbos valymo ir reformas rėmė instituciniai sprendimai (pvz., Turkijos kalbos institutas), kurių metu daug arabų ir persų skolinių pakeista ar adaptuota, o taip pat priimtos naujos terminologijos formos.

Gramatika – pagrindinės savybės

Turkų kalba priklauso aglutinacinių kalbų tipui: žodžių reikšmė ir gramatinės funkcijos dažniausiai vyksta pridedant atskirus priesagas prie šaknų. Dėl to žodžiai gali tapti ilgi ir labai informatyvūs: pavyzdžiui, evlerimizden = ev-ler-imiz-den („iš mūsų namų“).

• Balso dermė (vowel harmony): kaip ir kai kurios kitos tiurkų bei suomių ir vengrų kalbos, turkų kalboje veikia balsių dermė. Balsių dermė nusako, kokius priesagas (su kuriomis balsėmis) galima prijungti prie šaknies – atsižvelgiama į priekinį/užpakalinį (front/back) ir suapvalintą/nesuapvalintą (rounded/unrounded) balsių požymius. Pavyzdžiai: ev (namas) → evler (namai), kitap (knyga) → kitaplar (knygos).
• Žodžių tvarka: bazinė sakinio tvarka yra subjekto – objekto – veiksmažodžio (SOV), tačiau eiliškumas gali būti lankstesnis dėl aiškiai žymimų gramatinių vaidmenų priesagomis.
• Linksniai: turkų kalboje yra keli pagrindiniai linksniai (pvz., vardininkas, kilmininkas, naudininkas, galininkas, vietininkas, įnagininkas), kurie žymimi priesagais.
• Linksnių ir asmeninių priesagų sistema: daugiasluoksnė priesagų sistema žymi daugiasluoksnes kategorijas: daugiskaitą (-lar / -ler), įgijimo ir priklausymo formas (-im / -imiz ir pan.), vietą arba kryptį (-de / -den / -a) ir kt.
• Veiksmažodžių laikai ir įtarmės: veiksmažodžiai linkę turėti aiškias asmenines galūnes, laiko, nuotaikos (įtarmės) ir teigimo/neteigimo žymėjimus. Kalba neturi gramatinio giminio.

Abėcėlė ir rašyba

Po 1928 m. reformos buvo sukurta 29 raidžių turinti lotyniška abėcėlė, pritaikyta atspindėti turkų kalbos fonetiką. Kai kurios raidės buvo modifikuotos arba pridėtos, kad tiksliai perteiktų garsus: Ç, Ğ, I, İ, Ö, Ş ir Ü. Moderni turkų abėcėlė gerai atspindi šnekamosios kalbos tarimą ir yra dabartinė oficiali rašymo sistema.

Trumpas raidžių rinkinys: a, b, c, ç, d, e, f, g, ğ, h, ı, i, j, k, l, m, n, o, ö, p, r, s, ş, t, u, ü, v, y, z (iš viso 29 raidės). Raidžių pasirinkimas ir ženklinimas buvo atliktas taip, kad atitiktų tarimo ypatumus ir balsių dermę.

Dialektai ir vartojimas

Šiaurės Kipro Turkų Respublikoje turkų kalba yra daugumos kalba ir ten vartojama savita tarmė, paprastai suprantama kaip Kipro turkų kalba. Be Kipre vartojamų variantų, Turkijoje yra daug regioninių dialektų, kai kurie skiriasi leksika ar tarimu, tačiau bendrinė rašytinė kalba dažnai remiasi Stambulo normomis.

Ryšiai su kitomis kalbomis

Turkų kalba yra artimiausiai susijusi su kitomis tiurkų kalbomis, pavyzdžiui su azerbaidžaniečių, turkmėnų, uzbekų ir kazachų kalbomis. Kai kurie lingvistai taip pat aptaria platesnę altajų kalbų hipotezę, kuri galėtų sieti turkų kalbas su tokiais šeimos kandidatais kaip japonų, mongolų ir korėjiečių kalbos, tačiau ši teorija yra ginčytina ir nėra plačiai priimta be papildomų įrodymų.

Santrauka

Trumpai apibendrinant, turkų kalba yra plačiai paplitusi, fonetiškai aiški ir gramatiškai aglutinacinė kalba su stipria balsių dermės sistema ir SOV žodžių tvarka. Po XX a. pradžios raštinės reformos ir kalbos politikos ji tapo modernia, standartizuota kalba, kurią skiria ir sieja artimos tiurkų kalbos bei ilga istorija.

Klausimai ir atsakymai

K: Kokia kalba oficialiai kalbama Turkijoje ir Šiaurės Kipre?

K: Kaip turkų kalba susijusi su kitomis kalbomis?

K: Kokia abėcėlė buvo naudojama turkų kalbai rašyti iki 1928 m.?

K: Kas pakeitė arabų rašto sistemą į lotynų?

Klausimas: Kodėl Atatiurkas pakeitė arabų rašto sistemą į lotynišką?

Klausimas: Kiek raidžių yra dabartinėje oficialioje turkų kalbos abėcėlėje?

K: Kaip tiksliai naujoji abėcėlė atspindi šiuolaikinį šnekamosios turkų kalbos tarimą?

Paieška pagal raidę