Nôm – tradicinis vietnamiečių raštas, kurį anksčiau plačiai naudojo Vietname rašyti gimtąja vietnamiečių kalba. Juo dažnai vartota kartu su klasikine kinų kalba (chữ Hán): oficialiems, valstybinio švietimo ir teisinio gyvenimo reikalams paprastai naudota kinų rašto forma, o kasdienė, liaudies ir kūrybinė literatūra dažnai rašyta nôm raštu. Nôm tekstai jungia kinų kilmės ženklus su vietiškai sukurtomis grafemomis, kad būtų atvaizduojami vietnamiečių žodžiai ir garsai.

Trumpa istorija

Viena ankstyvųjų išlikusių nôm užuominų yra Van Ban varpas, iškaltas 1076 m.; ankstyviausia išlikusi nôm literatūra datuojama XIII a. Nôm raštas spartėjo ir plito per viduramžius, ypač literatūroje, religiškuose tekstuose ir liaudies kūryboje. Nors ši sistema nebuvo oficiali imperinių egzaminų kalba (šioje srityje dominavo kinų raštas), ji suteikė galimybę fiksuoti vietnamiečių tarme ir kultūrai būdingą žodyną bei stilių.

Rašto savybės

  • Mišrus kilmės pobūdis: didelę dalį nôm ženklų sudaro paskolinti kinų simboliai, tačiau daug vietinių ženklų buvo sukurta specialiai vietnamiečių žodžiams užrašyti.
  • Fonosemantinė struktūra: nauji nôm ženklai dažnai formuojami pagal fonosemantinį principą – vienas elementas suteikia reikšmę (semantinį užuominą), kitas – tarimą (fonetinį užuominą).
  • Skiemenu pagrįstas raštas: kiekvienas ženklas atitinka vieną skiemenį arba garsą; tai leidžia nôm užrašyti vietnamiečių toninę kalbą, nors tonų atvaizdavimas kartais būdavo netobulas.
  • Toninė kalba: kadangi vietnamiečių kalba yra toninė, tai darė rašymo sistemą sudėtingesnę nei, pavyzdžiui, japonų ar korėjiečių raštus, kur tonos nerūpi.

Funkcija ir vartojimas

Klasikinė kinų kalba buvo prestižinė – ją mokė dvariškiai ir valdiniai; literatūros šventykla Hanojuje (ir kitos mokymo institucijos) rengė egzaminus, kurie atverdavo kelią į valstybės tarnybą. Konfucijaus mokslininkai dažnai žiūrėjo į nôm iš žemesnio lygmens perspektyvos, tačiau liaudies kultūroje nôm užėmė svarbią vietą: poezija, satyra, pasakos, liaudies dainos ir religiniai tekstai dažnai fiksuoti nôm.

Nôm ypač buvo vartojamas kūrybinėje literatūroje, kuri tapo pažangiausia priemone perteikti vietinę kalbą ir tarmę. Daugelis reikšmingų vietnamiečių kūrinių, pavyzdžiui, klasikinių kūrinių kaip Pasaka apie Kieu (originaliai Truyện Kiều), taip pat Ho Xuan Huong poetiniai tekstai, parašyti nôm, o šiandien juos dažniausiai skaitome išverstus į latinizuotą abėcėlę.

Pereinamasis laikotarpis ir pakeitimas

Ilgainiui kinų–vietnamiečių rašmenis pakeitė lotyniško pagrindo vietnamiečių abėcėlė – quốc ngữ. Skirtingai nei kitos lotyniškos abėcėlės, vietnamiečių raštas naudoja diakritinius ženklus tonams žymėti; šis sprendimas leido tiksliau perteikti toninę sistemos informaciją. XX a. pradžioje ir trečiajame dešimtmetyje latinizuotas raštas tapo visuotinai priimtu ir sąlygojo nôm rašto palaipsnį nykimą oficialiame ir švietimo gyvenime.

Šiuolaikinis paveldas ir saugojimas

Šiandien Nôm raštas nėra įprastai dėstomas šiuolaikiniuose mokymo programose Vietname – priešingai nei Japonijoje ar Pietų Korėjoje, kur tradiciniai rašmenys vis dar mokomi. Dėl to tradicinių nôm skaitytojų skaičius pasaulyje yra labai mažas; originaliame tekste minima, kad mažiau nei 100 pasaulio mokslininkų moka skaityti nomo tekstus. Vis dėlto yra institucijų ir tyrimų centrų, kurie aktyviai dirba su šiuo paveldu: 1970 m. įkurtas Han-Nom institutas renka, katalogizuoja ir tiria rankraščius bei spausdintus tekstus.

Skaitmeninimas ir tarptautiniai standartai padeda išsaugoti nôm paveldą: nôm ideografai 2001 m. buvo įtraukti į Unikodą. Tai palengvino elektroninį dokumentų apdorojimą, leidžia kurti duomenų bazes, skaitmenines kolekcijas ir palengvina tarptautinį bendradarbiavimą. Daug rankraščių dabar skaitmenizuojama, verčiama ir publikuojama moksliniuose kataloguose, o kaligrafija ir simbolių naudojimas išlieka populiarūs kaip kultūrinis ir dekoratyvinis elementas.

Kodifikacija ir tyrimai

Tyrėjai studijuoja nôm ne tik kaip istorinio rašto sistemą, bet ir kaip raktą į vietinę kultūrą, dialektus bei socialinę istoriją. Daug pastangų skiriama nustatyti ir užrašyti vietiškus ženklus, aiškinti jų kilmę (ar tai kinų skolininiai, ar vietinės inovacijos), taip pat sudaryti žodynus ir skaitmeninimo projekte suderintas ženklų rinkmenas.

Apibendrinant, Nôm – tai sudėtingas, hibridinis raštas, kuris istoriniu požiūriu leido užfiksuoti vietnamiečių kalbą ir literatūrą. Nors jis neteko kasdienio praktinio naudojimo su vietnamiečių abėcėle, jo palikimas yra svarbi šalies kultūrinio atminimo dalis, o modernūs skaitmeninimo bei akademiniai projektai padeda jį išsaugoti ir studijuoti ateityje.