Rusų–Japonijos karas (1904–1905) buvo karinis konfliktas tarp Japonijos imperijos ir Rusijos imperijos. Karas prasidėjo 1904 m. ir baigėsi 1905 m. pergalę šventė Japonija — tai buvo pirmas kartas moderniojoje istorijoje, kai Azijos valstybė nugalėjo Europos imperiją. Konfliktas pakeitė galios pusiausvyrą Rytų Azijoje ir turėjo tolimų politinių bei socialinių pasekmių abiejose šalyse.

Priežastys

Pagrindinės karo priežastys buvo imperialistiniai interesai bei strateginiai ir ekonominiai siekiai Mandžūrijoje ir Korėjoje. Svarbiausi motyvai:

  • Teritorinis ir ekonominis prieštaravimas: abi šalys pretendavo į Mandžiūriją ir Korėją, kurios buvo svarbios žaliavų, rinkų ir strateginių pozicijų atžvilgiu.
  • Šiltųjų uostų siekis: Rusijos imperija troško prieigos prie nešąlančių uostų Ramiajame vandenyne; nors Vladivostoko uostas buvo svarbus, žiemą jis dalinai užšąla, todėl Rusija išsinuomojo Port Artūro uostą iš Čingų Kinijos ir tiems tikslams nutiesė Transsibiro geležinkelį.
  • Japonijos modernizacija ir ambicijos: po pergalės prieš Čingų Kiniją (1894–1895) Japonija siekė pripažinimo kaip regioninė galybė ir apsaugoti savo interesus Korėjoje bei Mandžūrijoje.
  • Diplomatiniai nesutarimai: po Trijų galios intervencijos (Triple Intervention) 1895 m. Japonija jautėsi apgauta, o Rusijos plėtra į Mandžūriją sukėlė stiprų įtūžį Tokijuje. Derybos žlugo ir galiausiai Japonija pasirinko karinį sprendimą.

Eiga

Karo eiga apėmė tiek dideles sausumos operacijas Mandžūrijoje, tiek jūrų mūšius Geltonojoje jūroje bei Ramiajame vandenyne. Svarbiausi etapai:

  • Priešpradžia ir Japonijos pranašumas jūroje: 1904 m. vasarį Japonijos jūrų pajėgos pradėjo operacijas, įskaitant netikėtą puolimą prieš Port Artūrą ir išblokuodamos Rusijos pajėgas Korėjoje ir aplink ją. Ankstyvos jūros pergalės leido Japonijai kontroliuoti pakrantes ir tiekimą.
  • Yalu upės mūšis (1904 m. balandis): Japonijos sausumos pajėgos peržengė Korėjos–Mandžiūrijos sieną ir nugalėjo rusus prie Yalu, užtikrindamos tolesnį puolimą į Mandžūriją.
  • Įnirtingos kovos Mandžūrijoje (1904 m. vidurys–1905 m. pradžia): vyko dideli mūšiai, tokie kaip Liaoyang (1904 m. rugpjūtis–rugsėjis) ir Mukdenas (1905 m. vasaris–kovas). Mūšiai pasižymėjo didelėmis sąnaudomis ir daugiaetapėmis pozicinėmis kovomis.
  • Port Artūro apsiaustis (1904 m. rugpjūtis – 1905 m. sausis): Japonijos armija keletą mėnesių puldė kruopščiai ginamą rusų tvirtovę Port Artūre; galiausiai 1905 m. sausį tvirtovė buvo paimta, tačiau aukos buvo didelės abiejose pusėse.
  • Rusijos Baltijos laivyno ekspedicija ir Tsushimos mūšis (1905 m. gegužė): nutarusi atstatyti jėgą Ramiajame vandenyne, Rusija išsiuntė Baltijos laivyną aplink pasaulį. Jis buvo sutiktas ir beveik visiškai sunaikintas prie Tsushimos salos (Tsušimos mūšis) 1905 m. gegužės 27–28 d. — tai buvo lemiama jūrinė pergalė Japonijai.
  • Derybos ir taika: po grandininės serijos pralaimėjimų Rusija sutiko tarpininkauti taikos deryboms; jas vedė JAV prezidentas Theodore'as Rooseveltas. Taika buvo pasirašyta Portsmouthe (JAV) 1905 m. rugsėjį.

Konkrečios karo pasekmės mūšiuose — didžiulės tiek kariuomenių, tiek laivyno netektys: dešimtys tūkstančių karių žuvo ar buvo sužeisti, daug laivų buvo sunaikinta ar suimtų. Karas taip pat parodė šiuolaikinio karo bruožus: geležinkelio, artilerijos, tranšėjų gynybos, modernių mūšio laivų ir torpedų reikšmę.

Pasekmės

Karas turėjo reikšmingas politines, teritorines ir ilgesnės trukmės pasekmes:

  • Teritoriniai pokyčiai: pagal Portsmoutho taikos sutartį Japonija gavo teisę į Port Artūro ir Liaodongo pusiasalio nuomos teises bei kontrolę prie (ir eksploataciją) Pietų Mandžiūrijos geležinkelio. Be to, Japonija gavo pietinę Sachalino dalį (už jos buvo sumokėta diplomatinė kompensacija).
  • Rusijos politinės pasekmės: karo pralaimėjimas smarkiai smukdė Rusijos prestižą ir prisidėjo prie vidaus neramumų — 1905 m. revoliucinių veiksmų bangos (1905 m. revoliucija), streikų ir politinių reformų reikalavimų. Nors carinė sistema išliko, ji turėjo įgyvendinti tam tikras konstitucines reformas.
  • Japonijos augimas kaip didžioji galybė: pergalė suteikė Japonijai tarptautinį pripažinimą ir leido sustiprinti jos įtaką Korėjoje (galutinis Japonijos aneksavimas 1910 m.) bei Mandžūrijoje. Tai padrąsino Japonijos tolesnes imperialistines ambicijas XX a. pradžioje.
  • Pasaulinis poveikis: netikėta Azijos valstybės pergalė prieš Europos imperiją sudrebino kolonijinę mentalitetą Europoje ir Azijoje, paskatino antikolonijinį pasididžiavimą Azijos intelektualų ir politinių judėjimų tarpe, taip pat permąstyti karinę doktriną ir laivynų planavimą vakarų šalyse.
  • Karinės pamokos: karas parodė naujų technologijų ir logistikos svarbą — geležinkeliai, telegrafas ir moderni artilerija nusprendė daugumos kampanijų eigą; jūrų mūšiai atkreipė dėmesį į greitų, gerai koordinuotų laivynų reikšmę.

Apibendrinant, Rusų–japonų karas buvo lūžis XX a. geopolitikoje: jis pakeitė galios santykius Rytų Azijoje, paskatino politines permainas Rusijoje, sustiprino Japonijos pozicijas ir atvėrė kelią naujai tarptautinei dinamikai, kuri vėliau turėjo įtakos Pirmajam pasauliniam karui ir tolesniems regiono įvykiams.