Aproksimantai (kartais vadinami aproksimantiniais sąskambiais) – tai tokie garsai, kurie pagal artikuliaciją ir akustinę sandarą yra tarpiniai tarp balsių ir žymesnių sąsmaukų ar triukšmingų sąskambių. Jie tariami priartinus dvi burnos dalis, pavyzdžiui, liežuvį ir burnos stogą, viena prie kitos, tačiau ne tiek arti, kad būtų visiškai užblokuotas oro srautas (kaip, pavyzdžiui, uždaroje sąsmaukoje) ir ne tiek siaurai, kad susidarytų turbulentinis triukšmas (kaip frikatyviniame sąskambyje). Todėl aproksimantų skambesys kai kuriais atžvilgiais artimas balsiams, bet jie funkcionuoja kaip sąskambiai.

Artikuliacija ir akustika

Aproksimantai susidaro, kai artikuliacinės organų dalys (tai gali būti liežuvis, lūpos, burnos stogas) priartėja tarpusavyje, bet neliečia ir nesukuria audringo oro srauto. Akustiškai jie dažnai turi aiškius formantus panašius į balsius, todėl kartais juos vadina pusiau balsiais arba glidais. Tačiau fonologiškai ir morfologiškai jie paprastai elgiasi kaip sąskambiai (konsonantai): juos dažniausiai sutinkame žodžių sandaroje prie balsių ribų, o ne kaip pagrindinę skiemens branduolio funkciją.

Tipai ir pavyzdžiai

  • Centriniai aproksimantai: pvz., alveolinis approksimantas [ɹ] anglų kalboje žodyje "right" (dažnai transkribuojamas kaip r), arba retroflex [ɻ] kai kuriuose dialektuose.
  • Lateraliniai aproksimantai: pvz., garsas [l] anglų žodyje "like" – oro srautas eina šonuose aplink liežuvį.
  • Pusiau balsiai / glidos: palatalinis aproksimantas [j] žodyje "yes" (anglų), labio-velarinis aproksimantas [w] žodyje "wet". Daugelyje kalbų šie garsai elgiasi kaip glidai, jungiantys ar skiriantys balsių skiemenis.
  • Kitokios artikuliacijos aproksimantai: egzistuoja ir kiti tipai, pvz., velarinis [ɰ], labial-palatalinis [ɥ], taip pat labiodentalinis aproksimantas [ʋ], kuris kai kuriose kalbose laikomas atskiru garsiniu tipu.

Skirtumas nuo frikatyvų ir balsių

  • Nuo frikatyvų: frikatyviniame sąskambyje oro srautas yra siaurame plyšyje ir sukelia turbulentį triukšmą; aproksimantų atveju tokio turbulento nėra, todėl garsas skamba „švariau“.
  • Nuo balsių: nors aproksimantai turi formantinę struktūrą, panašią į balsių, jie paprastai neužima skiemens branduolio vietos (išskyrus tam tikras kalbas ir kontekstus, kur jie gali tapti skiemeningi). Be to, jų artikuliacinis suartėjimas yra didesnis negu tipinių balsių.

Fonologinė reikšmė ir variacijos

Aproksimantai dažnai yra sonoriniai (garsai, kuriuose dominuoja rezonansas), jie gali būti vozuoti arba retai bevoziški. Kai kuriose kalbose aproksimantai pavirsta balsiais arba atvirkščiai — vyksta diferencijuoti fonetiniai pokyčiai (pvz., palatalizacijos, velarizacijos). Anglų kalboje matome skirtumą tarp „light l“ ir „dark l“ (nevelarinis [l] prieš balsį ir velarinis [ɫ] prieš priebalsį arba žodžio pabaigoje).

Pavyzdžiai anglų ir kitose kalbose

  • Anglų: "like" [l], "right" [ɹ], "yes" [j], "wet" [w].
  • Lietuvių kalboje: raidė j dažniausiai reiškia palatalinį aproksimantą [j]; raidė l – lateralinį [l], o r dažniau yra triliklis [r] (trill), bet kai kuriais atvejais gali turėti aproksimantinių variantų dialektuose.

Santrauka

Aproksimantai yra svarbi tarpinė kategorija tarp balsių ir triukšmingų sąskambių: jie tariami priartinus artikuliacijos organus, bet nepakankamai, kad susidarytų triukšmas ar visiška blokada. Dėl savo akustinių savybių jie kartais atrodo panašūs į balsius, tačiau fonologiškai dažniausiai elgiasi kaip sąskambiai. Pavyzdžiai – sąskambis l, r, bei y ir w tipo glidos.